Europos paveldo dienos šį rudenį daug džiaugsmo suteikė Pašaltuonio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos tikintiesiems. Rugsėjo 13-ąją į šią parapiją sugrįžo 1875 metais nežinomo dailininko nutapytų Kryžiaus kelio stočių fotogrametrinės nuotraukos. Parapijai jas padovanojo Lietuvos dailės muziejus ir Jurbarko rajono savivaldybė.
Kultūros skyriaus vyriausiojo specialisto Viktoro Klepikovo iniciatyva surengta Europos paveldo dienos šventė „Pašaltuonio bažnyčia. Atminties ženklų sugrįžimas” parapijoje sulaukė didžiulio atgarsio. Prie šių stacijomis vadinamų Kristaus kryžiaus kelią vaizduojančių paveikslų bene šimtą metų meldėsi kartų kartos, šventoriaus koplytėlėse juos dar atsimena vyresnio amžiaus parapijiečiai, todėl pasitikti sugrįžtančių stacijų susirinko pilna bažnyčia tikinčiųjų. Pasveikinti šios parapijos žmonių su gražia atminties švente atvyko rajono meras Ričardas Juška, Eržvilko seniūnas Gintaras Kasputis, gyventi draugiškai, ieškoti atgaivos maldos namuose ir džiaugtis sugrįžusiais tikėjimo simboliais linkėjo renginio iniciatorius V. Klepikovas.
Lietuvos kultūros paveldo centro vyriausioji paminklotvarkininkė dr. Asta Giniūnienė neslėpė, kad Pašaltuonio Kryžiaus kelio paveikslai – ypatingi, vieninteliai tokie Lietuvoje kūriniai. „Su didžiausiu džiaugsmu širdyje atvykau į šią paveikslų pašventinimo šventę, nes jie grįžta ten, kur ir turi būti, o jūs ir vėl galėsite prie šių paveikslų melstis, nes tam jie ir buvo nutapyti“, – sakė menotyrininkė.
Pasak dr. A. Giniūnienės, labai retai Kryžiaus kelio stočių paveiksluose dailininkai įrašydavo datą. Pašaltuonio bažnyčios šventoriaus paskutinės stoties paveiksle yra įrašas „1875“ ir neryškiomis raidelėmis dešinėje pusėję įrašytas vardas „Jonas K.“ Vadinasi, buvo žmogus, kuris tuos paveikslus paaukojo parapijai. Kur tie paveikslai iš pradžių kabojo, neaišku, nes šventoriaus tvora su keturiolika Kryžiaus kelio koplytėlių pirmą kartą paminėta tik 1884 metais dekanui vizituojant bažnyčią. Tada buvo pasakyta „nauja tvora“, nors, pasak menotyrininkės, nauju statinys istoriniuose dokumentuose gali būti vadinamas labai ilgai.
„Vis dėlto šis faktas mums leidžia tvirtinti, kad stacijos bene šimtmetį buvo šiose koplytėlėse ir tarnavo Pašaltuonio krašto žmonėms“, – sakė menotyrininkė.
Pasak dr. A. Giniūnienės, 19 a. pabaigoje Pašaltuonio bažnyčios Kryžiaus kelio koplytėlės greičiausiai buvo pastatytos tik parapijiečių lėšomis. Caro valdžia tuo metu draudė Lietuvoje ne tik bažnyčių statybą, bet ir neduodavo leidimų beveik jokiems remontams – tai patvirtina archyvuose išlikęs susirašinėjimas su carine valdžia ir vyskupo Kazimiero Beresnevičiaus raštai. Toks bažnyčios šventoriaus Kryžiaus kelias būdingas tik Lietuvai, nes caro administracija leido procesijas rengti tik bažnyčių šventoriuose.
Dar sovietmečiu Pašaltuonio bažnyčios šventoriaus stacijos buvo pastebėtos paminklotvarkininkų ir įtrauktos į respublikinį kultūros paveldo registrą. Toks statusas būdavo suteikiamas tik tiems kūriniams, kurie turėjo meninių savybių, išsiskirdavo originaliu vaizdavimo būdu.
Daugumoje Lietuvos bažnyčių naudojami 19 a. pabaigoje paplitę aukštos kokybės Italijoje pagaminti vokiečių dailininko Josefo von Fiuricho tapytų Kryžiaus kelio stočių atspaudai. Pašaltuonio bažnyčios Kryžiaus kelio stotys nutapytos ant drobės. Spėjama, kad jos galėjo būti sukurtos Lenkijoje arba Lietuvoje jas nupiešė klajojantis lenkų dailininkas. „Patikėkite, jos vienintelės tokios mūsų šalyje, galbūt ką nors panašaus galėtume rasti Lenkijoje, kur 19 a. buvo paplitęs panašus vaizdavimo būdas“, – sakė menotyrininkė.
Nors specialistai suprato, kad nežinomo autoriaus paveikslų vertė neįkainojama, parapija nebuvo pajėgi juos išsaugoti – 1971 metais iš Pašaltuonio bažnyčios šventoriaus koplytėlių keturios stacijos dingo. Klebonas nusprendė išimti ir likusius dešimt paveikslų. Šešerius metus jie buvo saugomi sudėti į krūvą prie bažnyčios vargonų. Atsilaupiusiais pakraštėliais, aptrupėjusiais dažais, nublankusių spalvų paveikslus 1977 metais per ekspediciją į šį kraštą pastebėjo liaudies meno tyrinėtoja Aldona Stravinskienė ir iškart pasiūlė paimti juos nuolat saugoti į Lietuvos dailės muziejų. Vos patekę į šį muziejų paveikslai buvo restauruoti.
Įdomus ir kitų keturių Pašaltuonio bažnyčios šventoriaus stacijų likimas. Lietuvos dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus darbuotoja Marija Kuodienė 1986 metais atsitiktinai apsilankiusi Prano Gudyno restauravimo centre atpažino privataus asmens restauruoti atvežtas tris Pašaltuonio bažnyčios šventoriaus stacijas. Įsikišus kultūros ministrui jos buvo konfiskuotos ir perduotos Lietuvos dailės muziejui, tačiau ketvirtosios stacijos teisėsaugininkams taip ir nepasisekė rasti – ji liko privačioje kolekcijoje.
„Labai tikiuosi, kad jei tas žmogus išgirs apie sugrįžusias Pašaltuonio bažnyčios šventoriaus stacijas, jam prabus sąžinė. Vietoj dingusios antrosios stacijos mes parinkome ir į koplytėlę įkėlėme kitą 19 a. vidurio Žemaitijos tapytojo paveikslą, dėl to ši stacija smarkiai skiriasi nuo visu kitų“, – aiškino dr. A. Giniūnienė.
Menotyrininkai teigia, kad Pašaltuonio bažnyčios šventoriaus Kryžiaus kelio stotys išskirtinai dekoratyvios, nutapytos ikoniškai švariai, šventųjų atvaizdai simbolizuoti ir supoetinti, o paveiksluose vyrauja ryškios vitražinės spalvos.
Pašaltuonio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas kun. Romualdas Gečas sakė, kad niekada nebūtų drįsęs prašyti sugrąžinti stacijų, tačiau tai, kad jos sugrįžo, yra didžiulis stebuklas visiems šio krašto tikintiesiems.
Daiva BARTKIENĖ
