Į susitikimą su savaitraščio „Šeimininkė” darbuotojomis atėjo visos Skirsnemunės moterys – tokia mintis piršosi, kai biblioteka, atrodo, buvo jau pilnutėlė, o moterys vis ėjo, o bibliotekininkės sunešė, ko gero, visų įstaigų, įsikūrusių po tuo pačiu stogu, kėdes ir svetingai susodino visas atėjusiąsias.
Kas gi tokią daugybę įvairaus amžiaus moterų (teisingumo dėlei reikia pridurti, kad ir keletą vyrų) rūškaną rudens popietę išvadino iš namų? Gal smalsumas pamatyti gyvas „Šeimininkę” rašančias moteris? Gal tikėjosi pigiai įsigyti „Ūkininko patarėjo” leidinių? Gal tiesiog iš mandagumo – jei kviečia, kaip gi nenueisi? Skirsnemunės bibliotekos vedėja Giedrė Jasinskienė ir bibliotekininkė Nina Jonaitienė į įdomius susitikimus kviečia ne pirmą kartą. Šiais metais jos vykdė projektą „Susitikimai – su knyga ir įdomiais žmonėmis”: fotomenininku Raimondu Puišiu ir keliautoju Algimantu Jucevičiumi, rašytoja Violeta Šoblinskaite, susitikimas su moterų mėgiamo leidinio kūrėjomis – paskutinis projekto renginys.
Ko gero, svarbiausia tokio gausaus suėjimo priežastis, kad moters būtis neapsiriboja tik buitimi. Ne kiekvienai šeimininkei užtenka tik suktis tarp puodų, daržų, dulkių šluostymo ir mezgimo. Todėl ir savaitraštis „Šeimininkė”, pasak jo redaktorės Danutės Junevičienės, ne tik apie šeimininkavimą rašo, o tarsi bičių korys aplipęs menininkais, mokslininkais, keliautojais ir jokių garsių vardų neturinčiais šviesuoliais.
„Šeimininkės” žurnalistė Rita Šemelytė teigė, kad gyventi reikia dabar, šią akimirką. Tai tiesa, kurią visos žinome, bet kaip gera, kai kas nors primena paprastas tiesas. „Darbe nuolat patiriu nuostabiausių dalykų”, – sakė žurnalistė ir papasakojo, kaip Zervynose, etnografiniame kaime Dzūkijoje, regėjo moterį, kepančią duoną – tikrą duoną tikroje duonkepėje. Kokia egzotika! Nors seniau visos moterys kepdavo duoną. „Kepdavom, – pritarė Skirsnemunės moterys, – o dabar jau krosnių nebeturim.”
Ne tik krosnių, mes daug ko nebeturim, įtikėję, kad viską galima nusipirkti parduotuvėje. Bet dabar vis labiau įsitikiname, kad tas viskas yra ir tai, ko mums visai nereikia, o ko dažnai pasigendame, jokioje parduotuvėje nerasi – namų ir santykių jaukumo. Bet kiekviena moteris gali tai sukurti. „Manau, kad „Šeimininkės” skaitytojos daug ką daro pačios”, – sakė redaktorė D. Junevičienė ir ragino moteris neieškoti kalėdinių puošmenų parduotuvėje, o pačioms kurti grožį, kaip tai daro skirsnemunietė Zita Neverdauskienė, kurios karpiniai ir papuošalai eksponuojami bibliotekoje.
Rašytoja Aldona Ruseckaitė prisiminė pirmąjį apsilankymą Skirsnemunėje. Tada dar mergaičiukė kartu su tėvais atvažiavo pas garsųjį žolininką Sebastijoną Gadliauską. Nepaprastas įspūdis likęs iki šiol – grūstis žmonių, kaip panacėjos siekiančių į didelius butelius supilstytų vaistų. Dabar dažnam irgi norėtųsi kokio vaisto, galinčio žmogų saugoti šiais bauginančiais laikais. Tačiau, pasak A. Ruseckaitės, stiprūs būsime tiek, kiek stiprybės turėsime savyje.
Nors D. Junevičienė provokavo rašytoją ko nors romantiškesnio – eilėraščių, A. Ruseckaitė perskaitė savo novelę, išspausdintą pernykščiame „Šeimininkės” kalendoriuje „Moters metai”. Labai realistišką – apie mažą berniuką, kurį pas senelį „pamiršo” užsieniuose uždarbiaujanti mamytė. Novelė ne vienai klausytojai išspaudė ašarą.
Kaime viskas sustyguota, pririšta prie gyvulio, prie paukščio. Bet ruduo yra toks metas, kai buitis bent kiek atsitraukia, palikdama daugiau laiko būčiai. O būtis – ir mintys apie laiką, kokias susitikime skaitė Birutė Jurkšienė, ir mokytojos Nijolės Norkienės jaunųjų maironiečių deklamuojamos didžiojo dainiaus eilės. Ir laiškai, kaip Virginijos Majauskienės skaitytas „Šeimininkės” trečiadienio laiškas.
Danutė Karopčikienė
