Tarptautinę mokytojų dieną didžiausias dėmesys pedagogams – juos sveikina Seimo nariai, pamokose pavaduoja tėveliai, gėles dovanoja mokiniai… Jurbarko rajono pedagogų bendruomenei savivaldybė šventę surengė spalio 4-ąją, apdovanojo geriausius ir visiems skyrė koncertą. Nors šiemet profesinė šventė skęsta kalbose apie etatinį, kuris kol kas nerodo kitokio valdininkų požiūrio nei į mokytoją, nei į švietimo sistemą, iš pašaukimo dirbantys mokytojai kasdien į klasę eina kaip į šventę.
Laiminga darbe
Pedagogė Žaneta Gribauskienė po darbo dienos mėgsta pasivaikščioti miške. Mintyse dėliojasi kartais eilėraštis, kartais – rytdienos darbai, ir taip gera gamtos tyloje.
Bet ne todėl, kad mokykloje tylu niekada nebūna, o ypač mažųjų klasėse. Jų ir pamokos linksmos ir garsios – vaikai dainuoja, žaidžia, klausinėja… „Bet aš negirdžiu to triukšmo. Iš tikrųjų negirdžiu, – patikina priešmokyklinukų mokytoja. – Man malonus tas šurmulys. Aš ryte atsikeliu ir laiminga einu į darbą!“
Šiemet jos klasėje Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinėje mokykloje – 11 priešmokyklinukų. „Judrūs, žingeidūs, visko nori – greitai ir daug, greito rezultato, įvairių veiklų. Kiekvieną dieną reikia kuo nors nauju juos sudominti. Įdomūs, draugiški ir geri. Ir visada vaikai tokie patys“, – sako Žaneta.
Pedagogo darbą ji rinkosi pabandžiusi, pasitikrinusi save. „Nežinojau, ką rinktis, kur stoti, todėl baigusi 9 klases, būdama 16 metų, įsidarbinau darželyje auklyte. Pasibandžiau, ir mane užkrėtė. Supratau, kad patiktų dirbti ir auklėtoja. Tada stojau į pedagoginę mokyklą“, – pasakoja Ž. Gribauskienė, suradusi ne tik savo svajonių specialybę, bet ir aistrą nuolat mokytis. Smalininkietė yra baigusi socialinės pedagogikos, socialinio darbo studijas, priešmokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo pedagogiką. Ir dabar ji – magistrantūros studentė, Mykolo Romerio universitete studijuoja švietimo ir mokslo politiką ir vadybą.
„Noriu ne diplomo, noriu žinių ir bendravimo, kuris plečia akiratį“, – sako Žaneta. Tikrai, pedagogo akiratis turėtų būti ypač platus, kad kiti galėtų iš tavęs mokytis, o mažiausiųjų mokytojas dar turi būti ir visų galų meistras, išmanantis lietuvių, matematiką, gamtą ir geografiją ir kt. dalykus. Dar – būti ypač išradingas, norįs žaisti („su vaikais reikia ir grindimis šliaužti, ir po stalu lįsti“), dainuoti ir šokti, knebinėtis prie visokių mažų gražių darbelių („rankdarbius tai mėgstu – lipdymas, klijavimas, karpymas, piešimas ir visokiausi eksperimentai, kas būtų įdomu vaikui“). Dar – motiniškai priglausti, nuraminti, nušluostyti ašarą ir nosį…
Tačiau, pasak Ž. Gribauskienės, ir žaisdamas bei dūkdamas turi išlaikyti atstumą – vaikas mokytoją turi gerbti. „Ne bijoti, bet gerbti“, – akcentuoja Žaneta.
Ji mano, kad ne tik pirmasis, o ir kiti mokytojai palieka žymę vaiko gyvenime. „Labiausiai prisimenu tuos, kurie pasitikėjo manimi, kurie paskatino. Jei nepasisekdavo, jie ne bardavo, bet skatindavo nesėkmę įveikti. Todėl aš nebijojau suklysti ir vėl bandyti“, – sako mokytoja.
Priešmokyklinukų mokytoja – tik vieniems metams. Užtat ypač džiugu matyti, kaip vaikas auga: rudenį adaptuojasi, paskui pradeda skaityti, skaičiuoti, jau moka laikytis susitarimo, jau žino, kokios pasekmės. Jiems daug kas nauja, jiems viskas dar tik pasaulio pažinimas, o tas pasaulis vis plečiasi, didėja…
„Vaikų žibančios akys, jų nesuvaidintas nuoširdumas – kai atbėga, apsikabina ir kartu šokinėjame iš džiaugsmo“, – tokios gražiausios Žanetos mėgiamo darbo akimirkos. Ji laiminga jausdama mokyklos vadovų palaikymą, išgirdusi gerą žodį iš vaikų tėvelių. Ir laiminga, kad jos gyvenimo būdą supranta ir palaiko šeima. Nes mokytojas nėra tik profesija.
Sportiškiausioje gimnazijoje
„Gal ir gerai, kad taip gavosi – man patinka dirbti su vaikais“, – pasveikintas profesinės šventės proga sakė Rolandas Skrodenis, mokytoju prieš ketvirtį amžiaus tapęs lyg ir atsitiktinai.
„Buvo Nepriklausomybės pradžia, mokytojų trūko, ir man, nors buvau baigęs Žemės ūkio akademiją, buvusi auklėtoja Birutė Genienė, mūsų gimnazijos direktorė, pasiūlė padirbėti. Neblogai sekėsi. Paskui išsiuntė mane į Kūno kultūros institutą“, – savo kelią į mokyklą prisimena Eržvilko gimnazijos kūno kultūros mokytojas R. Skrodenis.
Kūno kultūra – viena smagiausių pamokų, ypač mažesniems ir berniukams. O kaimo vaikai nuo seno pasižymėjo sportiškumu. Tačiau vien tuo paskliauti negalima. Pasak mokytojo, su vaikais reikia užsiimti, o kaip – per daug darbo metų supranti vis geriau.
Eržvilko gimnazija – viena sportiškiausių ne tik rajone, bet ir šalyje. „Nesigirsiu, bet būna neblogų rezultatų. Į trejetuką tikrai patenkame, ir net respublikoje – į sportiškiausių kaimo bendrojo lavinimo mokyklų dešimtuką. Tai jau neblogai, nes pas mus apie du šimtus mokinių, o yra kaimo mokyklų, kuriose ir tūkstantis, ir kūno kultūros mokytojai bent keli. Nors vaikai visur tokie patys, mažoje mokykloje kitaip – tie patys vaikai dalyvauja visose sporto šakose, ir ne tik sporte – visur“, – pasakoja R. Skrodenis.
Mokytojas turi ir auklėjamąją klasę – 28 mokiniai, iš jų 20 berniukų. „Labai sportiška klasė! Sutariu su vaikais! – pasidžiaugia jis. – Ir pasportuoju kartu su savo mokiniais. Krepšinis, tinklinis, šaškės, tenisas… Tik bėgime lenktyniauti jau būtų sudėtinga – mokiniai mane tikrai aplenktų!“ Tą mokytojas Rolandas sako linksmai ir be jokio apmaudo. Turbūt ne tik todėl, kad metai bėga nesustabdomai – kiekvieno mokytojo siekis, kad mokiniai jį aplenktų.
„Širdį paglosto, kai kokio miesto gatvėje, šventėje ar turguje išgirsti: laba diena, mokytojau! O pažvelgęs nebepažįsti, nes ir tavo buvę mokiniai jau pasikeitę. Bet, matyt, buvai jiems svarbus – atsimena, pasveikina. Aplanko sugrįžę į gimtinę, parvažiavę iš užsienio…“ – mokytojiškais džiaugsmais dalijasi eržvilkiškis.
Ir namie nuo mokyklos labai nenutolsta, nes žmona Ilona – irgi mokytoja. „Niekur nedingsi – neišvengiamai būna tų kalbų apie mokyklą. Bet ir džiugu, kad vienas kitą suprantame“, – sakė R. Skrodenis.
Graži kasdiena
Mokytoja Ramunė Urbonienė pasakoja, kad Skirsnemunės mokykloje spalio 5-oji – graži šventė: „Mūsų mokiniai mus myli, sveikina, dovanoja gėlių. O gėlės atneštos iš namų, vadinasi, ir su tėvelių linkėjimais!“
Tokia pat graži, pasak mokytojos, ir kasdiena. „Jaučiame, kad mūsų mokykloje vaikai gerai jaučiasi, yra saugūs, klostosi geri ryšiai tarp mokinių ir mokytojų. Mikroklimatas pas mus tikrai geras, ir tuo galime didžiuotis. Ir vaikai, neabejoju, tą patvirtintų“, – sakė didžiausios rajone pagrindinės mokyklos anglų kalbos mokytoja.
Anglų kalba, sprendžiant pagal abitūros egzaminų pasirinkimus, vienas prestižiškiausių dalykų. Turbūt mokiniai noriai mokosi?
„Ne visi trykšta didžiuliu noru, – tikrovės negražina mokytoja. – Nes tai yra darbas. Mokslas – visada darbas. Bet anglų kalba reikalinga kasdieniame gyvenime, tai motyvuoja.“
R. Urbonienė yra baigusi anglų kalbos vertimo studijas. Nors, pasak jos, ir močiutė, ir tetos – pusė giminės! – mokytojai, pati mokytojauti neplanavo. Bet susiklostė taip, kad dar studijuodama pradėjo ir dabar – jau devintas rugsėjis Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinėje mokykloje.
„Kai mokiniai manęs klausia, kodėl man patinka būti mokytoja, atsakau: man patinka matyti, kuo jūs gyvenate“, – sako mokytoja Ramunė.
Tuo viskas ir pasakyta – svarbiausi yra žmogiškieji ryšiai. Kai jie tikri, tai ir tvirti – nenutrūksta net tada, kai tavo mokiniams nuskamba paskutinis skambutis.
Tokie pat gražūs ryšiai, pasak Ramunės, sieja ir Skirsnemunės mokyklos kolegas, o jų pokalbių mokytojų kambaryje tikrai neužgožia atlyginimų tema.
Danutė Karopčikienė
