Vienu iš svarbiausių Jurbarko 750 metų jubiliejaus šventinių renginių tapo birželio 20-ąją nuskambėjusi trečioji Tauragės apskrities dainų šventė. Tūkstančius liaudies muzikos gerbėjų į miesto parką atviliojo nuo pat ryto skulptoriaus Vinco Grybo muziejaus kieme skambėjusios liaudies sutartinės, o pavakare trankus orkestro maršas ir per miestą žygiuojanti linksma šokėjų bei dainininkų kolona net didžiausiems namisėdoms priminė, kokios smagios kažkada Jurbarke būdavo Dainų šventės.
Kas dvejus metus rengiamos Tauragės apskrities Dainų šventės jau vyko Tauragėje ir Šilalėje, tad šiemet svečius priimti eilė atėjo Jurbarkui – miestui, pirmą kartą Dainų šventę surengusiam prieš šimtmetį, 1909 metais. Kiek per tą šimtmetį Jurbarke buvo surengta Dainų švenčių, bent jau kol kas niekas pasakyti negali, tačiau aišku, kad šimtametės tradicijos diktavo aukštą jubiliejinių metų šventės meninį lygį. Jį sustiprino Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kamerinis choras „Cantate Domino”. Pirmą kartą Jurbarke vykusių Dainų švenčių istorijoje vaikų ir suaugusiųjų chorai dainavo akompanuojant „gyvai muzikai” – grojo vienas geriausių šalies orkestrų „Panevėžio garsas”.
Jau pirmieji šventės akordai privertė suklusti į slėnį susirinkusius jurbarkiečius. Tauragės apskrities viršininkės Irenos Ričkuvienės palinkėjimas, kad dainos lietųsi plačiai kaip Nemunas, netrukus išsipildė. Dainų šventės režisierius Gintaras Zareckas pranešė, kad šventėje dalyvauja daugiau nei 2 tūkstančiai dainininkų ir šokėjų. Beveik pusė jų – jurbarkiečiai. Apie 600 meno mėgėjų atvažiavo iš Tauragės, daugiau kaip 300 – iš Šilalės, maždaug 150 – iš Pagėgių. Iš viso trečiojoje Tauragės apskrities dainų šventėje dalyvavo apie 120 meno mėgėjų kolektyvų – kur kas daugiau nei ankstesnėse Dainų šventėse!
Tačiau pirmiausia reikėtų pasidžiaugti tuo, ko nematė tik vakare į šventę atėję jurbarkiečiai. Folkloro ansamblių programa „Legendų ir padavimų takais” nuo pusiaudienio vyko Vinco Grybo memorialinio muziejaus kieme. Muziejus, kaip visada, dalyvius ir svečius priėmė svetingai ir pasipuošęs – buvo atidaryta suaugusiųjų dailės studijos lauko paveikslų paroda. Studijos dalyvės nutapė dvidešimt paveikslų, kurie sudarė puikią aplinką folkloro šventei. „Legendų ir padavimų į rėmus nespraudėme, bet paveiksluose pilna etnokultūros simbolių”, – sakė dailės studijos vadovė Rasa Grybaitė, kai paveikslams dar tik randantis gana sudėtingomis darbui sąlygomis po dangum, kuris ne kartą prapliupo lietumi. Ši paroda – bene vienintelis ženklas (žinoma, dar ir kitos parodos) apie šventę, išlikęs ir po jos.
Šventėje „Legendų ir padavimų takais” dalyvavo po du folkloro kolektyvus iš Tauragės ir Šilalės, vienas iš Pagėgių ir net septyni iš mūsų rajono. Tai Jurbarko kultūros centro bandonijų ansamblis (vadovas Valdas Žemaitis), folkloro ansambliai „Imsrė” (vad. Birutė Bartkutė) ir „Pasagėlė”, kuriam vadovauja Aušra Masteikaitė Mičulė, tos pat vadovės tradicinė kapela, Vadžgirio bendruomenės namų vaikų folkloro kapelija „Šebukai” (vad. Lina Lukošienė), Smalininkų kultūros centro tradicinė kapela „Smalinė” (vad. V. Žemaitis) ir Seredžiaus bendruomenės namų folkloro ansamblis „Palemonas” (vad. Jadvyga Sutranavičienė ir Loreta Šimkevičienė). „Išskyrus „Palemoną”, visi kiti kolektyvai yra respublikinės Tūkstantmečio dainų šventės „Amžių varpas” dalyviai”, – teigė šventės „Legendų ir padavimų takais” meninės programos vadovė A. Masteikaitė Mičulė.
Šventės scenarijų sukūrė režisierė Birutė Šneiderienė, o veiksmas vyko stilizuotoje dvarininko Vasilčikovo kalvėje, kurią išmoningai įrengė scenografas Zigmas Morlencas. Vyriausiasis kalvis, kurį vaidino Alvidas Šimaitis, ir kūju kalė, ir liežuviu malė su savo gaspadine (B. Šneiderienė), šmaikščiu žodžiu pasitikdami ir išlydėdami kiekvieną kolektyvą. Kad žaizdre ugnis neužgestų, vikriai sukosi pameistriai – jaunieji teatro „Vaivorykštė” aktoriai. Karšta buvo ne tiek nuo žaizdro ugnies, kiek nuo smagios muzikos, linksmų dainų, trankių šokių – kapelos, anot tauragiškių „Velnio tuzino”, grojo nemokamai, o šokantiesiems ir dovanų davė.
Legendų ir padavimų pynę muziejaus kieme pynė ne tik saviškiai, bet ir svečių iš užsienio kolektyvai. Lenkijos Ryno tautinių šokių kolektyvo vaikai ne tik patys smagiai trepsėjo, bet šokdino ir nematytą instrumentą, linksmu veidu besišypsantį. Kaliningrado srities Nemano miesto saviveiklininkai – vaikai ir suaugusieji – linksmoms „častuškoms” pritarę šaukštais ir balalaikomis, pakerėjo atviraširdiškumu. Nesuvaldomas Moldovos šokėjų temperamentas ne tik žiūrovų sielas aistrino, bet ir gainiojo danguje lietaus debesis.
Vakare šventė persikėlė į Dainų slėnį. Per keturias iki šventės vykusias repeticijas dainininkai ir šokėjai spėjo pažinti vieni kitus, tad miesto garsams nurimus, skambus dainų aidas kilo virš slėnio ir aidėjo toli už parko ribų, o aikštėje smagiai besisukančios šokėjų poros džiugino žiūrovus nepakartojamu reginiu.
Labiausiai akį traukė patys mažiausieji Jurbarko Vytauto Didžiojo vidurinės ir Antano Sodeikos meno mokyklų liaudies šokių šokėjai, pirmą kartą šokę tokioje didelėje aikštėje. Buvo ir daugiau specialiai Dainų šventei parengtų kolektyvų – programoje su orkestru šoko merginos iš Klausučių, Eržvilko vidurinės mokyklos šokėjos atliko šiuolaikinius šokius, tačiau šventės choreografės Jolanta Telišauskienė ir Kristė Telišauskaitė pasistengė, kad kiekvienas šokis džiugintų žiūrovus lengvais ir tiksliais judesiais.
Kiekvienas kūrinys iš naujo kaustė žiūrovų dėmesį, svaigino lengva džiugesio euforija. Tik tuomet, kai paskutinę, Jurbarkui paskirtą dainą, vainikavo tūkstančiai fejerverko šviesų, lyg griausmas pratrūko plojimai. Jie buvo skirti ne tik šventės dalyviams, bet ir ją rengusiems žmonėms – Jurbarko kultūros centro darbuotojams, ilgai ir kruopščiai derinusiems kiekvieną šventės akcentą.
Praėjusią savaitę kelionei į Tūkstantmečio dainų šventę besiruošianti Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Radeta Savickienė neslėpė pasididžiavimo: „Tokią Dainų šventę, kokia buvo Jurbarke, gali surengti tik aukšto profesinio lygio kultūros darbuotojai. Choreografė J. Telišauskienė prieš porą metų asistavo Vilniuje vykusios dainų šventės rengėjams, mažai kas gali patirtimi prilygti chorvedėms Dalei Jonušauskienei ir Danutei Lapienei, folkloro dalį atsakingai rengė Aušra Masteikaitė Mičulė, kaimo kapeloms vadovavo ne kartą Dainų šventėse dalyvavęs Vidmantas Žemliauskas. Šventės patrauklumas daug priklausė nuo režisieriaus G. Zarecko ir dailininkės Eglės Untulytės bei daugelio kitų žmonių, montavusių aparatūrą, įgarsinusių renginį, planavusių repeticijas ir atlikusių šimtus kitų nematomų, tačiau svarbių darbų.”
R. Savickienė pasidžiaugė, kad Jurbarko jubiliejiniai renginiai ir trečioji Tauragės apskrities Dainų šventė bus įamžinti – visas tris dienas dirbusi Lietuvos televizijos kūrybinė grupė planuoja sukurti 30-40 minučių dokumentinį filmą, o Jurbarkui žada padovanoti visą filmuotą šventės medžiagą. Įamžintas istorines akimirkas Jurbarkui dovanojo UAB „Jurmelsta”, o šventinį fejerverką – A. Žilinskio ir Ko UAB.
Kultūros skyriaus vedėja tikino, kad jai nebuvo netikėta jurbarkiečių nostalgija kažkada vykusioms Dainų šventėms. Jurbarke jos neberengiamos jau bene dvidešimt metų. Pasak R. Savickienės, vienu metu Dainų švenčių judėjimas Lietuvoje buvo prigesęs, tačiau kai UNESCO šias šventes pripažino Žmonijos nematerialaus paveldo kultūros šedevru, šventė vėl atgimė.
Reikia tikėtis, kad Dainų švenčių tradicijos atgims ir Jurbarke. Juolab kad nei patirties, nei entuzmo mūsų kultūros darbuotojams netrūksta. Šios savaitės pradžioje į Vilniuje rengiamą tūkstantmečio dainų šventę išvyko 26 meno mėgėjų kolektyvai. Nors buvo skelbiama, kad dėl lėšų trūkumo šventės dalyvių skaičius bus ribojamas, nė vieno mūsų rajono kolektyvo nebuvo atsisakyta. Ko gero, tai pats geriausias pripažinimas, kokio tik gali sulaukti meno mėgėjai.
Daiva BARTKIENĖ
Danutė KAROPČIKIENĖ
