Ruduo – laikas, kai į aruodus suvežamas derlius, skaičiuojami nuostoliai ir vėl beriamas į dirvą grūdas, su kuriuo auga viltys subrandinti tai, kas nepavyko šiemet. Tautos kultūros puoselėtojus simboliškai irgi galėtume vadinti žemdirbiais, beriančiais į dirvą vilčių grūdus ir laukiančiais, kas iš jų išaugs.
Tradicinės lietuvių kultūros puoselėtojai kiekvieną rudenį susitinka pasidalyti naujienomis, pasidžiaugti tuo, ką turime ir pasikalbėti apie tai, ko siekiame. Šiemetinėje etninės kultūros konferencijoje kultūros darbuotojai, pedagogai, istorikai, kraštotyrininkai, bendruomenių atstovai kalbėjosi apie tradicinės kultūros vietą bendrame kultūros kontekste. Pasveikinti susirinkusių atėjęs rajono meras, Etninės kultūros programos komisijos pirmininkas Ričardas Juška priminė, kad tauta gyva, kol gyva jos kultūra. R. Juška pasidžiaugė, kad šį rudenį Dainų slėnyje surengta Derliaus šventė parodė, jog tautos tradicijos – kaip neišsemiama versmė, o tai, kad į konferenciją susirinko ir daug jaunimo, leidžia viltis, kad mūsų tėvų pradėtą darbą bus kam tęsti.
Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Regina Kliukienė su konferencijos dalyviais šįkart kalbėjosi apie tai, kaip sovietmetis iškreipė mūsų tautos papročius, o tradicines religines šventes pakeitė į naujas tarptautines. Taip vietoj Motinos dienos, Velykų, Sekminių, Kalėdų, Visų Šventųjų dienos, Vėlinių atsirado tarptautinė Moters diena, Darbo šventė tapo Darbo žmonių švente, Velykos tapo margučių švente, Užgavėnės – žiemos palydomis. Net šventa diena sekmadienis, visame pasaulyje laikoma nedarbo diena, mūsų šalyje tapo diena, kai žmonės bene labiausiai užimti, nes 6 dienas per savaitę dirbę, skuba susitvarkyti namus ir nudirbti visus buities darbus.
„Pasikeitė vertybės ir dabar nėra lengva susigrąžinti tai, kas pusę šimtmečio buvo nevertinama. Vyresnės kartos žmonės sutriko, jaunesni prisitaikė, nematydami kitokio pavyzdžio, vaikai perėmė tėvų gyvenimo būdą“, – apgailestavo R. Kliukienė.
Pasak specialistės, padėtį galima pakeisti, jei to norime ir stengiamės tradicijas ugdyti savo šeimose, giminėse, kaimų, miestelių, bendruomenių renginiuose, vaikų darželiuose, mokyklose. Tačiau tam reikia ne tik pastangų, o ir išmanymo. Dabar jau retas žino net ir tai, kad nuo seno lietuvis sutikęs dirbantį žmogų, net ir nepažįstamą, jam palinkėdavo „padėk, Dieve“, o atsisveikindavo trumpu „sudiev“.
Kad etninės kultūros puoselėtojų pastangos duoda rezultatų, rodo gražūs pavyzdžiai. Atgaivinta Trijų Karalių šventė gilias šaknis įleido Eržvilke ir Jurbarke, o šiemet Trys Karaliai gerąją naujieną jau nešė ir į Girdžiuose gyvenančių žmonių namus. Prieš penkerius metus Motiškių kaime Margaritos ir Petro Baršauskų sodyboje pradėta gaivinti Jurginių šventės tradicijas, ši šventė švenčiama ir Skirsnemunės parapijoje ūkininkų Jadvygos ir Vlado Paškauskų kieme. Pamažu grįžta ir Sekminių tradicijos, Žolinė, visuotiniu giminių ir kaimynų susibūrimu tampa atlaidai, švenčiami kiekvienoje parapijoje.
Deja, daugelis lyg ir nepamirštų švenčių, pasak R. Kliukienės, neteko savo sakralumo, nes žmonės tapo pasyvūs stebėtojai, o tradicijas iškeitė į lėbavimą.
Kad susvetimėjusiame, švietimo ir kutūros įstaigų netekusiame kaime tradicijas gaivinti sunku, pripažino ir Paulių bendruomenės atstovė Jolita Minelgienė, su būriu jaunų šeimų nusprendusi kurti bendruomenę ir burti žmones. Pirmieji renginiai parodė, kad noras bendrauti niekur nedingo – žmonės džiaugiasi susitikimais, turi daug pasiūlymų ir nestokoja iniciatyvos. Tačiau kaip ir ką švęsti, kad tradicinės vertybės neliktų nuošalyje, jaunimui sunku susivokti.
Savo buvusiai mokinei Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Genutė Pocevičienė, konferencijoje kalbėjusi apie etninės kultūros puoselėjimą mokyklose, patarė pasikonsultuoti su savo krašto senoliais – jie viską atsimena ir gali labai daug pamokyti.
„Liūdna būtų, jei mokyklose nebūtų mūsų tradicinės kultūros renginių, jei nebūtų prisiliečiama prie senųjų daiktų, jei vaikai nepajustų protėvių rankų šilumos“, – tikino G. Pocevičienė.
Pasak jos, jei mokykla neturi muziejaus, ji neturi ir savo tikrojo veido, tačiau net Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje yra tik kraštotyros kampelis. Gražiais ir turtingais muziejais gali pasigirti Naujamiesčio, Veliuonos Antano ir Jono Juškų vidurinės mokyklos, Eržvilko gimnazija, Gausantiškių Antano Valaičio pagrindinė mokykla.
Konferencijoje nemažai kalbėta ir apie žmonių indėlį į mūsų tautos tradicijų puoselėjimą. Buvęs girininkas Jonas Balšaitis Globių miške pastatė rodykles su to krašto vietovardžiais. Kaip kažkada buvo vadinama kiekviena bala, kalvelė, pelkė, raistas ar miškas, dabar mena tik patys seniausi gyventojai, o jų kasmet lieka vis mažiau. J. Balšaitis užsibrėžė surinkti kuo daugiau tokių „trupinėlių“, o tuo pačiu – ir padėti į mišką atvažiavusiems žmonėms rasti reikalingą vietovę.
Bene kasmet rajone rengiamos gražiausių sodybų apžiūros skatina gyventojus daugiau dėmesio skirti aplinkai. Apžvelgusi gražiausių rajono sodybų tvarkymo ypatumus, savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus vedėja Gražina Gadliauskienė nedrąsiai pripažino, kad norėdami gyventi patogiau žmonės pamiršo palikti vietos erdvei, sujaukė senąją lietuviškos sodybos planinę struktūrą.
Etninės kultūros puoselėtojų susibūrime viešėjusi Lietuvos kulinarinio paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė šią problemą įvardijo tiesiai: „Mūsų kaime nebeliko kaimo. Visos sodybos kaip viena, žolę, kuria taip gera pavaikščioti basomis, pakeitė trinkelės ir spalvota skalda, o lietuviškus šulinius – vienodi mediniai „balvonai“.
Pasak B. Imbrasienės, nereikia sukti galvos ir kurti apibrėžimų, kas yra paveldas. Paveldu galima vadinti tai, kas yra palikta močiutės, tetos, kaimynės – ir visai nesvarbu, ar tai drožinėta rankšluostinė, ar blynų receptas, ar darželyje tebeaugantis peletrūno krūmas. Išlaikyti jį galima tik tuomet, kai ieškai konkrečios vietos autentiškumo.
Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Daura Giedraitienė pasidžiaugė, kad ne visi rajonai turi tiek daug tradicinės kultūros srityje uoliai dirbančių žmonių, kiek jų yra Jurbarke. Šiemet Kultūros ministro patvirtinta Etninės kultūros programa, pasak D. Giedraitienės, mums visiems kelia naujus užavinius, nors tai, kas suplanuota, jau daug metų daroma. Didžiausia šios programos dalis skiriama vaikų ugdymui.
„Tačiau patirtis rodo, kad jaunimas etnine kultūra jau persisotinęs, nenori apie mūsų tradicijas net girdėti. Brukimas per jėgą duoda atvirkštinį efektą, todėl tik nuo mūsų pačių priklauso, ar mokėsime jaunimą sudominti, uždegti taip, kad jam pačiam atrodytų, jog to nori“, – tikino D. Giedraitienė.
Graži tradicija susiklostė per tokias konferencijas padėkoti visiems, kurie šiemet buvo ir dirbo kartu. Tokių žmonių Jurbarke išties daug, todėl ir padėkos raštų R. Kliukienė šiemet išdalijo nemažai. Bet tai ir yra mūsų privalumas, juk seniai žinoma, kad vienas lauke – ne karys.
Daiva BARTKIENĖ
