Miškas miškui nelygu, kaip skirtinga ir tai, ko einame į mišką. Grybų ir uogų ieškantį eilinį pilietį mažai tedomina kirtavietės ir jaunuolynai – miškininkų darbo ir rūpesčio svarbiausi objektai. O ramybės gamtos prieglobstyje išsiilgę, akims ir sielai peno trokštantieji suka pasivaikščioti į gražų, parką primenantį mišką. Tokį jau turime ir Jurbarke – vakarinėje miesto dalyje Jurbarko miškų urėdijos miškininkų įrengtą rekreacinį mišką.
Miškininkams rūpi poilsiautojai
Miškas vakarinėje miesto dalyje auga nuo seno, o valstybinė įmonė Jurbarko miškų urėdija pavertė jį rekreaciniu, kuriame miestiečiai mielai leidžia laisvalaikį: grįstais keliukais smagu pasivaikščioti ir pasivažinėti dviračiais, randa suoliukų atsisėsti ir pavėsinių pasislėpti nuo lietaus, vėjo ir saulės. Tokiame miške medynų grožio neturi slėpti menkaverčiai krūmokšniai, o takeliai negali būti apžėlę žolėmis, per kurias baugu žengti, kad neprisirinktum erkių. Beje, į šį miško parką nedraudžiama atsivesti ir keturkojus augintinius.
„Urėdija didelį dėmesį ir lėšas skiria rekreaciniams objektams: poilsiavietėms, nuorodoms, informaciniams stendams. Pakabiname ir elgesio miške taisykles, nurodome ir telefonų numerius, kur skambinti gaisro ar nelaimės atveju“, – sako Jurbarko miškų urėdijos Pašvenčio girininkas Vydas Adomas Rutka.
Pašvenčio girininkijos miškai, besitęsiantys nuo Šventosios prie Smalininkų iki pat Jurbarko, gyventojų gausiai lankomi. Pasak girininko, urėdijos administracijos iniciatyva nutarta mieste esančiame Pašvenčio girininkijos miške padaryti miestelėnams poilsio zoną. „2014 metais kraštovaizdžio gerinimo kirtimais išvalyta apie 30 hektarų miško tarp Mituvos upės ir Šilutės plento. Vėliau nuo tiltelio per upę iki plento suprojektuotas ir kalkakmeniu išgrįstas takas. Darbus atliko įmonė „Jurmelsta“ – labai kokybiškai, dirbo saugodami medžius. Pastatėme dvi pavėsines, medžio skulptūrų, prikabinome inkilų ir šalia įrengėme stendą, kokius inkilus kokiems paukščiams gaminti. Šiemet poilsio zoną užbaigėme prie tako pastatydami medinių treniruoklių“, – pasakoja V. A. Rutka.
Į maudynes – judriuoju taku
Nuo inkilų kolekcijos ir pradedame ekskursiją per mišką vingiuojančiu taku, šalia kurio tik prieš savaitę sustatytos meistro Vaclovo Dubikalčio pagamintos medinės skulptūros. Girininkas kartu eiti pakviečia du jaunuolius. Lukas ir Domas, pasirodo, išsiruošė maudytis ir jau vėliau džiaugėsi girininko parodytu nauju taku, kuriuo smagiai, su judriomis atrakcijomis, nukeliavo beveik iki pat karjero.
Šalia tako įrengta 12 treniruoklių. Pirmiausia randame mešką, laikančią du skersinius: žemesnis – vaikams, kitas – suaugusiesiems. Toliau – mediniai įrenginiai prisitraukimams, atsispaudimams, pilvo presui ir kojų raumenims stiprinti. Mažieji keliautojai miško taku gali paridinėti ežiuko kamuolį, užsiropšti ant sraigės namelio, palakstyti aplink ar net prisėsti ant baravyko ar voveruškos.
Tako gale, kur prie plento stovi pavėsinė, poilsio ir atrakcijų erdvė praplėsta – čia įrengtos lygiagretės, o prisėsti kviečia tarsi iš žemės išdygusios dvi rankos – viena nukreipta į taką, kitos pirštai rodo aukštyn, ragindami pakelti akis ir pamatyti dangų remiančias medžių viršūnes.
Nors buvo dar tik ankstyva pavakarė, sutikome daug žmonių: ir jau pamėgusių šią vietą, ir netikėtai ją atradusių, ir tokių, kurie su reikalais išsiruošę į miesto vakarinį pakraštį specialiai suka miškininkų nutiestu taku, nes čia gražu.
Dviračiais pirmą kartą čia atvažiavę vaikinai džiaugėsi puikia idėja, tačiau ir kritikavo, kad kai kurie treniruokliai sportuoti netinkami. Bet girininkas V. A. Rutka sakė, kad miškininkai ir nesistengė take įrengti tikrą sporto salę. Tie mediniai treniruokliai yra daugiau pramogai, tai skulptūros, skirtos ne tik žiūrėti, bet ir pritaikytos norintiems pajudėti.
Girininkas džiaugiasi, kad ši miškininkų įrengta poilsio vieta yra lankoma. Jis ne tik visada mato šiame miškelyje žmonių, bet pats užsukęs deja dažnai randa ir poilsiautojų paliktų šiukšlių.
„Mieli poilsiautojai, pabūkite miško prieglobstyje, pailsėkite po darbų, bet palikite taip, kad kitą kartą atvažiavę vėl maloniai pabūtumėt. Miškas – visų mūsų namai, ir visi turėtume elgtis kaip namuose“, – sakė Pašvenčio girininkas.
Daugiau infrastruktūros – daugiau kultūros
„Kuo daugiau miške infrastruktūros, tuo daugiau kultūros“, – sako Jurbarko miškų urėdas Faustas Bakys. Ir kalba urėdas, be abejo, ne tik apie miško, bet ir apie visos šalies ir piliečių kultūrą.
Žmogus, matydamas, kad dėl jo patogumo miškininkai yra pridėję ranką, miške neturėtų elgtis kaip laukinis.
Infrastruktūra, pritaikant mišką rekreacijai, nemažai kainuoja, ir valstybinių miškų urėdijos tokius darbus planuoja pagal savo veiklos rentabilumą.
Valstybinių miškų ūkinė-finansinė padėtis šiemet, pasak urėdo F. Bakio, blogesnė negu ankstesniais metais. Kai tokia padėtis, išlaidas darbams, kurie gali būti ir atidėti, tenka mažinti. Rekreacinių objektų kūrimas – irgi vienas tokių darbų. Neatidėsi, pavyzdžiui, miško sodinimo ir želdinių priežiūros, kovos su miško kenkėjais. Nuolatos tenka rūpintis priešgaisrine sauga ir būti pasiruošus gesinti gaisrą. Tenka miškininkams kovoti ir su vagimis.
Vagių urėdijos miškuose, pasirodo, būna, arba tiksliau – pasitaikydavo. Dabar jų veiklą apriboja miškuose įrangtos vaizdo kameros. Modernios stebėjimo įrangos turi visos girininkijos, o Jurbarko miškų urėdija yra įsigijusi leidimą stebėti miškus. Vaizdo kameros gali būti įrengtos ne tik miškuose prie paruoštos išvežti medienos rietuvių, bet ir prie įvažiavimo kelių – jos užfiksuoja visus miškų lankytojus. Galingomis kameromis, pasak urėdo, galima stebėti ir gyvūnų populiaciją, tokie stebėjimai neleistų abejoti, kad, pavyzdžiui, vilkų mūsų miškuose sparčiai daugėja.
Grįžtant prie šiemet sunkesnės visų urėdijų finansinės padėties, F. Bakys sakė, kad visuomenė to neturėtų pajusti. Projektas sutvarkyti miesto miškelį jau baigtas. Nors miškininkai turi minčių jį plėsti, pastatyti dar daugiau sporto ir laisvalaikio įrenginių, viskas priklausys nuo finansinės padėties, nuo to, kiek lėšų bus galima skirti rekreacijai.
Šiemet urėdijoms sunkiai sekasi parduoti medieną. Ypač sudėtinga situacija su malkine, biokurui ir medžio drožlių plokštėms gaminti skirta mediena.
Pasak urėdo F. Bakio, pagrindinė smukusių pardavimų priežastis – importas. „Lietuvos ir Latvijos medienos rinkos labai susijusios. Latvija, kur anksčiau parduodavom nemažai medienos, dabar jos, žymiai pigesnės, atsiveža iš Rusijos. Negaliu pasakyti, kiek rusiškos medienos patenka į Lietuvą, bet patenka. Mums konkuruoti su Rusija yra sunku. Iš Baltarusijos į Lietuvą tikrai važiuoja plokščių ir malkų, biokuro mediena. Nors pernai metų pabaigoje iš Jurbarko urėdijos tokia mediena nebuvo nupirkta, spaudoje pasirodė melagingų pranešimų, kad tokios medienos Lietuvoje trūksta“, – pasakojo F. Bakys.
Pasak urėdo, ekonomikos dėsnius sunku paaiškinti ir pakomentuoti, juose yra ir subjektyvių faktorių. Be to, pirkimas ir perpardavimas naudojantis kainų skirtumu mūsų šalyje yra įteisintas ir jį kritikuoti – būtų lygu kritikuoti valstybę. Tad galima tik pasakyti savo nuomonę apie ekonomiką, kuri nesistengia apsaugoti savos rinkos.
Tačiau Jurbarko miškų urėdijos finansinės ir ūkinės padėties urėdas F. Bakys nedramatizuoja. Atsakingai ir išmintingai dirbanti valstybinė įmonė yra sukaupusi lėšų, jei prireiktų, net ir didesniems sunkmečiams, kad valstybiniai miškai neliktų be priežiūros, o visuomenė – be gražių, visiems prieinamų miškų ir be rekreacinių teritorijų juose.
Praėjusiais metais Jurbarko miškų urėdija miesto miškui tvarkyti ir rekreacinei zonai jame įrengti išleido apie 150 tūkst. litų, šiemet – apie 3 tūkst. eurų. Juokingai mažos sumos, palyginus su Europos Sąjungos finansuojamų projektų biudžetais, bet tai tik įrodo, kad ir neišleidžiant milijonų daug galima nuveikti.
Pritaikiusi miškelį žmonių poilsiui ir poreikiams, urėdija prisidarė sau darbo visam laikui. „Atžalos eina sprogimu – šiemet dalį jų vėl nupjovėm. Bet miškininkai visada žiūri į priekį – mes žinojome, kad reikės tą miškelį nuolat tvarkyti ir prižiūrėti norint, kad jis būtų panašus į parką“, – sakė urėdas F. Bakys ir pažadėjo, kad miestiečių pamėgtas miškas ir ateityje išliks gražus kaip parkas – nes yra urėdijoje didelis būrys žmonių, kurie mąsto lygiai taip pat.
Danutė Karopčikienė
to puikaus tako?