Intensyvusis turizmo sezonas baigėsi. Daug pažinti Lietuvą norinčių žmonių užsuko ir į Jurbarką: vieni – po daugybės metų, nustebę, kaip viskas čia pasikeitę, o tuos, kurie pirmą kartą, stebina turtinga mūsų miesto istorija. Galima būtų džiūgauti, kad vis daugiau turistų atranda Jurbarką, bet gidei Nijolei PAULIKIENEI neretai kyla klausimas, ar svečiai mūsų mieste laukiami.
Vasara kitokia
Keliautojų būna ir šį nežvarbų lapkritį – prieš kelis dešimtmečius Jurbarko gimnaziją baigę absolventai atvykę džiaugėsi neatpažįstamai išgražėjusiu miestu, o prieš savaitę patys jurbarkiečiai, dalyvavę Nijolės Paulikienės ekskursijoje, stebėjosi atradę trinkelėmis išgrįstą ir puošniais žibintais apšviestą senamiesčio kvartaliuką tarp Kauno ir Nemuno gatvių. Ir vasara gidei buvo aktyvi, kitokia nei pernai.
„Tempas padidėjęs, daug atvažiavo tų, kurie, ko gero, dažniausiai atostogas leisdavo užsieniuose – labai žingeidūs, su konkrečiais pageidavimais. Kartais net ieškantys mūsų krašte specifinių dalykų, tokių kaip Belvederio dvaro parkas – tokią ekskursiją ir nieko daugiau užsiprašė grupė bičiulių, keliaujančių po Europos parkus.
Teko labai daug ruoštis, bet ir pats iš tokių turistų gauni daug informacijos“, – apie šių metų sezono ypatumus kalba gidė.
Didžiulių turistinių autobusų nebuvo daug, daugiau nedidelių grupių, keliaujančių pėsčiomis, dviračiais, baidarėmis, džipais.
„Daugiau atvykstančių iš Vilniaus krašto ir iš pačios sostinės – turbūt ir dėl gausesnės reklamos apie mūsų kraštą žiniasklaidoje, turizmo agentūrose“, – pastebi gidė, bendradarbiaujanti su agentūra „Kelionių laikas“.
