Ukraina: gyvenimas ant nulinės ribos (1)

Sausio 15-osios vakare į Jurbarko r. viešąją biblioteką užsukę žmonės papuolė į karo sūkurį. Čia vykusiame renginyje „Ukrainos vakaras“ ketvertas ukrainiečių karių dalijosi išgyvenimais iš jau ketvirtus metus vykstančio karo su Rusija. Svečiai pasakojo, kaip kariavo ir kaip sunku buvo po karo grįžti į civilinį gyvenimą.

„Gyvenimas ant nulinės ribos“ – antiteroristinės operacijos Ukrainos rytuose dalyvių ir karo veteranų sukurtas projektas, bendra kario savanorio Jurijaus Veličkos ir karo pabėgėlės, fotomenininkės, Donecko nacionalinio universiteto žurnalistikos fakulteto dėstytojos Inos Jermakovos iniciatyva, prie kurios prisijungė keletas karių savanorių.

Projektas suteikė galimybę Ukrainos kariams, dalyvavusiems kariniuose veiksmuose ir pasiryžusiems kalbėti apie karą, per meną perduoti emocijas, kurias žmogus patiria „ant nulio“. Projekto dalyviai yra išimtinai kariai, tačiau daug paramos ir palaikymo sulaukiama iš partnerių – žurnalistų, rašytojų, muzikantų, karo kapelionų.

Ukrainiečius į Lietuvą pakvietė ir jais rūpinosi keletas Šaulių sąjungos padalinių. Lėktuvu iš Kijevo atskridusius svečius Vilniuje pasitiko ir rūpinosi šio miesto rinktinės narė Milda Goštautaitė, Ukmergėje – 1002-osios kuopos šauliai. Jurbarke ukrainiečius priėmė Tauragės rinktinės būrio „Juodas vilkas“ šauliai.

„Tokie renginiai labai svarbūs Lietuvai, nes padeda suprasti ir įvertinti mums kylančias grėsmes. Todėl šauliai prisideda prie įvairių su Ukraina susijusių iniciatyvų“, – sakė M. Goštautaitė.

Kad grėsmės realios ir rimtos, įsitikino bibliotekoje susirinkę renginio dalyviai. Ukrainiečiai pirmiausia parodė iš J. Veličkos filmuotų karo vaizdų sumontuotą filmą. Tuomet ekrane viena kitą keitė gyvenimo fronte nuotraukos.

„Atvažiavome pasidalyti tuo, ką išgyveno ir vis dar dabar išgyvena Ukraina. Žmonių, kurie dalyvavo mūsų šalyje vykstančiame kare potyriais ir tuo, kaip išsivaduoti iš karo traumų. Ypač psichologinių. Taip pat padėkoti mūsų sąjungininkei Lietuvai už tai, kad mus palaiko“, – pradėdama pasakojimą sakė projekto vadovė I. Jermakova.

Moteris pristatė ketvertą kartu atvykusių karo veteranų. Visi jie tik kilus karui su Rusija išėjo savanoriais ginti tėvynės ir dalyvavo žiauriausiuose mūšiuose, kurių randus ant kūnų ir sielose gydosi iki šiol.

Vienas jų – „Pianistu“ šaukiamas Ihoris Mykhailyšynas. Jį sunku vadinti karo veteranu, nes vaikinui vos 22-eji. Tačiau amžius ir išvaizda apgaulingi. Ihoris buvo atskiro 46-ojo specialiosios paskirties bataliono „Donbasas-Ukraina“ karys, šaulių ir granatsvaidžių ginklų instruktorius.

Ihoris išgarsėjo dar pačioje Ukrainos kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų. Tuomet Kijeve, Maidane, jis nuolat grojo gatvės viduryje stovėjusiu pianinu. 2014-aisiais, prasidėjus Rusijos invazijai, jis kartu su dar 18-kos neturėjusiu broliu išėjo savanoriais kovoti už savo šalį.

Karas vyrą nubloškė į pačius žiauriausius įvykius. I. Mykhailyšynas kovėsi vadinamajame Ilovaisko katile, kuriame spaudžiami daug didesnių Rusijos ir jos remiamų separatistų pajėgų žuvo daugybė ukrainiečių. Būtent čia jis pateko į nelaisvę, kurioje praleido 120 dienų.

„Paėmę į nelaisvę ukrainiečius priešai tikrino karinius bilietus. Jie nekentė kulkosvaidininkų, ugnies koreguotojų, minosvaidininkų, snaiperių. Tokius karius dažnai žudė vietoje. Kiti turėjo daugiau šansų išgyventi“, – pasakojo vaikinas.

Ukrainietis sugrojo keletą kūrinių. Būtent muzika dar iki patenkant į nelaisvę jam padėdavo atitrūkti nuo karo žiaurumų. Padeda ir dabar. Grojantį jaunuolį kovos draugai netrukus praminė „Pianistu“. Toks tapo ir jo šaukinys fronte.

„Ihoris buvo sakęs mamai, kad į nelaisvę nepasiduos, susisprogdins granata. Įsivaizduokite, ką turi išgyventi motina, kai jos sūnus paskambina ir pasako, kad pateko į apsuptį, ir prisimena, kad jis žadėjo nieku gyvu nepasiduoti, susisprogdinti. Ką turi išgyventi, kai supranta, kad tai – atsisveikinimo skambutis?“, – sakė projekto vadovė I. Jermakova.

Vis dėlto ukrainietis Ilovaiske pasidavė į nelaisvę. Čia susidūrė su kankinimais ir žudynėmis pasižymėjusiais Arsenijaus Pavlovo, žinomo „Motorolos“ slapyvardžiu, kariais. Tačiau Ihoris išbandymus atlaikė, grįžo į laisvą Ukrainą, o įvairiais nusikaltimais kaltintas separatistų vadas vėliau buvo nukautas.

Karas ir muzika vaikinui glaudžiai persipynę, ir būtent muzika pakeitė jo gyvenimą. Pagal pirmąjį įgytą išsilavinimą Ihoris yra teisininkas, tačiau dabar mokosi Kijevo Glijero muzikos institute.

Nuolat įvairius koncertus rengiantis muzikantas grojo ir tuomet, kai per renginį ekrane sukosi jo kovos bičiulio J. Veličkos nuotraukos. „Fotografo“ pravarde tarp karių šaukiamas J. Velička kovėsi tame pačiame batalione kaip ir Ihoris. Vyras 2015-ųjų vasarį savanoriu išėjo į frontą ir tapo tankistu.

„Nė vienas žurnalistas, kad ir koks jis būtų profesionalus, niekada nepadarys tokių nuotraukų, kurias padarė Jurijus. Tiesiog kai ilgai petys į petį kovoji kartu su tais, kuriuos fotografuoji, jie tau atsiveria. Per trumpą vizitą fronte to tiesiog nepadarysi, nes žmonės tavęs neprisileis“, – sakė I. Jermakova.

Po dvejų metų fronte J. Velička grįžo į civilinį gyvenimą. Fotografas savo nuotraukas atrinko parodai, kurią pavadino „Gyvenimas ant nulinės ribos“. Ta riba vadinamos pirmosios fronto linijos, kuriose nuolat vyksta kova.

Projekto vadovė I. Jermakova paatviravo, kad jai pačiai nesinorėjo, jog kai kurios nuotraukos patektų į parodą, tačiau paslėpti jų negalėjo.

„Buvo apėmę dvejopi jausmai. Tarsi nenorėjau, kad pasaulis išvystų mūsų karius, kurie kovoja vilkėdami treningus, neturėdami batų. Tačiau iš kitos pusės, – tai realybė, kurios nerodyti negali. Dalis Jurijaus nuotraukų apskriejo beveik visą pasaulį ir tapo žinomos“, – pasakojo moteris.

Viena žymiausių menininko nuotraukų – kovos draugo Oleksandro Sarabuno portretas. „Vinycos“ šaukinį užsitarnavęs karys Ukrainoje yra tapęs nepalaužiamos valios simboliu. Ilovaisko katile vyras buvo sužeistas ir neteko kojos. Tačiau nepasidavė, išgijo, per reabilitaciją išmoko vaikščioti su protezu ir dar metams grįžo į frontą, kur kovėsi šturmo bataliono gretose.

„Mano pakilimas po sužeidimo buvo labai sunkus. Dėl stiprių vaistų buvau tapęs narkomanu. Reikėjo vis didesnių ir didesnių dozių. Tačiau tuomet paklausiau savęs: o kas toliau? Tada savaitę gyvenau be vaistų, buvau virtęs žvėrimi, pykau ant visų, mane kratė, pylė prakaitas. Tačiau po to viskas baigėsi, tapau kitu žmogumi“, – pasakojo karys.

Po kovų fronte O. Sarabunas tapo savanoriu, vadinamuoju „valantioru“. Su kitais, per karą neįgaliais tapusiais bendraminčiais, jis įkūrė automobilių dirbtuves, kur remontuoja ir konstruoja automobilius fronte kovojantiems kariams.

Dar vienas pakilimo iš karo simbolis – Bohdanas Kyryčenka, pravarde „Goša“. Vyras prie kovos prieš Rusijos agresiją prisijungė pačioje pradžioje – 2014-ųjų gegužę. Kaip ir bendražygiai, dalyvavo žiauriausiuose mūšiuose, tarp jų ir Ilovaiske. Karys į nelaisvę nepapuolė tik todėl, kad su kovos draugu sugebėjo per priešo okupuotą teritoriją iki saviškių nueiti tris šimtus kilometrų.

Tačiau vėliau Bohdanas buvo sunkiai sužeistas. Nelaimė nutiko, į žvalgybą ėjusiai grupei patekus į minų lauką.

Po sužeidimo ir sunkios kontūzijos Bohdanas užsiėmė tapyba, kaip meno terapija, savo pavyzdžiu įrodydamas, kad tokiu būdu galima kovoti su potrauminio streso sindromu.

Ukrainietis ne tik pats tapo, tačiau tai daro drauge su kitais kare buvusiais vyrais. Taip jis stengiasi jiems padėti pamiršti kare patirtus išgyvenimus.

„Ukraina dar tik mokosi, kaip padėti iš karo grįžusiems vyrams ir moterims. Nėra tinkamų specialistų, nėra tinkamų reabilitacijos centrų. Todėl žmonės kenčia, ieško būdų, kaip iš to, ką patyrė, išlipti patiems ir kaip padėti bičiuliams“, – pasakojo I. Jermakova.

Pasak moters, kariams itin padeda humoro jausmas. Vienas tokių pavyzdžių, – istorija su psichiatru, kuris pareiškė, kad 93 procentai tokių vyrų ir moterų yra psichiškai nestabilūs.

„Netrukus daug kas fronte pradėjo nešioti antsiuvą su skaičiais 93. Taip pat buvo daugybė antsiuvų su krapų vaizdais, nes rusai mus pravardžiavo „ukropais“. Linksmas požiūris į daug bjaurių dalykų tiesiog privalėjo būti, nes tai palengvino gyvenimą“, – tvirtino ukrainietė.

I. Jermakova dėkojo už tai, kad Lietuva sunkiu momentu išliko Ukrainos sąjungininke, tarptautinėje politikos arenoje ne tik nuolat primena ukrainiečių tragediją dėl Rusijos agresijos, bet ir teikia įvairiapusę pagalbą.

Jurbarkiečiai ukrainiečiams daug klausimų neuždavė, tačiau linkėjo, kad į šalį kuo greičiau ateitų taika ir ramybė.

„Man asmeniškai biblioteka – laisvo žodžio vieta. Iš jos turi pasklisti naujausios žinios apie gyvenimą: apie meno ir kūrėjų pasaulį, apie mažą žmogų ir jo būtį, apie tiesą ir melą, apie šiandien ir rytoj. „Ukrainos vakaras“ – tiesos ir pareigos žadinimas mumyse. Gal net labiau pareigos, kurią labiau idealizuojame nei suvokiame realiai. Susitikimas su ukrainiečiais parodė tą pareigos pusę, kurią matydami braukėm ašaras ir nervingai kramtėme lūpas“, – pasibaigus susitikimui sakė Jurbarko r. savivaldybės viešosios bibliotekos vyriausioji metodininkė, laikinai vykdanti direktoriaus funkcijas, Lina Lukošienė.

Po renginio bibliotekoje veteranus ir kitus šio projekto dalyvius savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius pakvietė vakarienės, padėkojo svečiams už apsilankymą ir prašė šiuo metu Ukmergėje eksponuojamą fotografijų parodą atvežti į Jurbarką.

Lukas PILECKAS