„Nusipirkau paspirtuką, nežinau, kaip reikės pasakyti žmonai“, – pasakojimą apie aistrą dviračiams pradėjo 37-erių jurbarkietis Marius Mikalainis. Prisiekęs dviratininkas kas mėnesį numina apie tūkstantį kilometrų, o dabar dar ir stebina gyventojus nematyta transporto priemone – suaugusiesiems skirtu paspirtuku.
Pusiau juokais, pusiau rimtai Marius tikina, kad prieš keletą metų pradėti važinėti dviračiu jį privertė sėdimas darbas degalinėje. Pajutęs, kad gyvenimą apsunkino gerokai per 100 kilogramų šoktelėjęs svoris, vyras nusprendė daugiau judėti ir nusipirko dviratį.
„Pamenu, kaip važiavau iki darbo, buvo labai sunku. Kai reikėjo mieste užkilti į kalniuką, visą mane pylė prakaitas. Tačiau dabar kas savaitę numinu vidutiniškai po 270 kilometrų, o dienos rekordas – 148 kilometrai“, – pasakojo pašnekovas.
M. Mikalainis net nepajuto, kaip kova su antsvoriu tapo užsiėmimu, kurio nebegali atsisakyti, o šeima seniai susitaikė, kad vakarais vyras valandą ar dvi dingsta su dviračiu.
„Kad ir kaip būtų, tai geriau, nei tiesiog drybsoti prieš televizorių. Kiekvienas privalo turėti kažkokį pomėgį. Tačiau, jei šeima nori, kad kurią dieną nevažiuočiau, ieškome kompromisų“, – pasakojo dviratininkas.
Svajonė neduoda ramybės
Aktyviai važinėti dviračiu pradėjęs M. Mikalainis suprato, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Žmonės daro daug klaidų – neteisingai mina, per greitai išnaudoja jėgas, apkrauna nereikalingu darbu širdį, pasirenka netinkamus dviračius. Todėl jurbarkietis primygtinai pataria prieš perkant plieninį žirgą netingėti pasidomėti, kokio dviračio iš tiesų reikia, ir teisingai pasirinkti dydį.
Iš pradžių hibridiniu dviračiu važinėjęs M. Mikalainis netrukus jį pardavė. Tuomet vyras įsigijo MTB kalnų dviratį. Plačios padangos atvėrė galimybę smagiai važiuoti ne tik asfaltu, bet ir miško keliais ar net bekelėmis.
Tačiau netrukus dviratininkas suprato, kad su vienu pirkiniu neapsieis. Todėl įsigijo plento dviratį, kuriuo važiuodamas asfaltu pasiekia didelį greitį ir nuvažiuoja nemažus atstumus.
„Kai sakai žmogui, kad važiuojame, numinsime per vakarą 40 kilometrų, niekas kartu nevažiuoja. Tačiau jei nesakai ir tik po visko sužino, kiek kilometrų numynė – nustemba. Važiuoti dviračiu gali dauguma, numinti keliasdešimt kilometrų – taip pat. Pats iš pradžių važiuodavau tik keletą kilometrų, vėliau iki Skirsnemunės, po to dar toliau. Dabar svajoju per parą nuvažiuoti 200, nes Lietuvos dviratininkų bendruomenė turi tokį iššūkį“, – tikino Marius.
Dalyvauja žygiuose
M. Mikalainiui rūpi ne tik minti pedalus, bet ir burti dviratininkų bendruomenę. Vyras tikisi, kad Jurbarke atsiras daugiau kartu važinėjančių dviračių entuziastų. Todėl jis ne tik nuolat kviečia jungtis bendraminčius, bet ir važiuoja kitų organizuojamuose dviračių žygiuose.
Dviratininkas turi aiškų receptą, kokie pasivažinėjimai jam patinka. Malti pedalais tik dėl malimo jis nemato prasmės. Važiuodamas M. Mikalainis stengiasi ką nors atrasti, sužinoti naujo, pamatyti.
„Būna dienų, kad kelis kartus tiesiog suvažinėju nuo Jurbarko iki Skirsnemunės ir atgal. Tai gražus takas, bet mirtinai pabodęs. Paprastai stengiuosi rinktis kitokius maršrutus. Labai patinka važiuoti miškais, kur galima improvizuoti, nusukti, važiuoti ten, kur nesi buvęs“, – sakė dviratininkas.
M. Mikalainis su kartu važiuoti susiruošusiais jurbarkiečiais mielai pasidalija patirtimi. Praėjusią savaitę vykusiame žygyje iš Jurbarko į Vertimus vyras pasakojo ne tik apie dviračius.
Į Vertimų stovyklavietę dviratininkai nuvyko jau temstant. Čia stovyklavietės vadovė Irma Savickaitė jau buvo sukūrusi laužą, išvirusi žolelių arbatos. Lauže žygeiviai kepė bulves.
Pasistiprinę naktinio dviračių žygio dalyviai per teleskopą stebėjo žvaigždes ir dangaus kūnus. Astronomija ne vienus metus besidomintis M. Mikalainis smalsuoliams papasakojo apie dangaus stebėjimus, žvaigždes bei jų darinius. Giedrame rugpjūčio danguje dviratininkai stebėjo Herkuleso spiečių M13, galaktikas M110, M81 ir M82, dvinarę žvaigždę Albireo.
M. Mikalainis astronomija susižavėjo dar vaikystėje, vėliau pomėgį buvo primiršęs – tam nebuvo nei laiko, nei pinigų. Tačiau prieš keletą metų vyras vėl ėmė domėtis žvaigždėmis. Nusipirko teleskopą, vėliau jį pardavė ir įsigijo galingesnį – „Sky Watcher“.
„Teleskopas didina 240 kartų, todėl pasistengus galima pamatyti net Sarurno žiedus. Žinoma, jis labai paprastas, viskas valdoma rankiniu būdu, tačiau bet kokie palengvinimai kainuoja didžiulius pinigus. Mėnulio aš su juo beveik nestebiu, viskas labai ryškiai matosi. Labiau mane domina vadinamasis gilusis dangus – tolimos galaktikos, žvaigždynai“, – pasakojo vyras.
Jurbarkietis neslepia, kad, kaip ir važinėti dviračiu, taip ir stebėti dangaus kūnus jis nenori vienas. Vertimuose smalsuoliams planetas ir žvaigždes rodęs astronomas mėgėjas patyliukais pasvajoja apie praktinius užsiėmimus miesto vaikams.
„Juk daug kas ne tik žvaigždynų neskiria, bet net nežino, kaip teisingai per teleskopą stebėti dangų. Reikės sugalvoti, kaip tomis žiniomis pasidalyti su žmonėmis. Akis į viršų pakelti tikrai verta“, – neabejoja pašnekovas.
Sužavėjo Lenkija
M. Mikalainis neapsiriboja pasivažinėjimais Jurbarke. Vyras daug bendrauja su dviratininkais iš įvairių Lietuvos miestų ir nuolat prisijungia drauge pakeliauti.
„Pamenu savo pirmą nedidelę kelionę. Internete perskaičiau, kad per Jurbarką važiuos Lietuvos karo akademijos keliautojai. Atsikėliau anksti ryte, numyniau iki Seredžiaus, ten juos pasitikau ir kartu apžiūrinėdamas piliakalnius palydėjau iki Jurbarko. Su tais vyrais bendrauju ir keliauju iki dabar“, – pasakojo M. Mikalainis.
Su Karo akademijos keliautojais šią vasarą jurbarkietis važiavo Lenkijoje. Automobiliais iki Vištyčio ežero (Vilkaviškio r.) dviračius nusivežę vyrai keletą dienų mynė po kaimyninės šalies Mozūrijos kraštą. Kalvota Lenkija M. Mikalainiui buvo ir išbandymas, ir malonus atradimas.
„Minti teko kitaip nei Lietuvoje. Pasitaikė daug ilgų įkalnių, tikrai nebuvo lengva. Tačiau maloniai nustebino vairuotojų kultūra, automobiliai praleisdavo, nespausdavo į kelkraštį, palaukdavo, kol pravažiuosime. Lietuvos vairuotojams tikrai yra iš ko mokytis“, – įspūdžiais dalijosi dviratininkas.
Nusipirko slapta
Kalnų ir plento dviračius turintis M. Mikalainis ką tik įsigijo dar vieną transporto priemonę – paspirtuką. Tiesa, ne vaikišką, o skirtą suaugusiesiems. Jurbarke egzotiškai atrodančia transporto priemone Marius susidomėjo atsitiktinai.
Idėją įsigyti dar vieną dviratį pakišo paspirtukais per Lietuvą iškeliavę Gerimantas Statinis ir Tomas Augūnas. Vilniečiai per daugiau nei savaitę paspirtukais įveikė 480 km iš sostinės į Palangą. Dueto žygis greičiausiai bus įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.
„Kai važiavo pro šalį, teko su šiais įdomiais vyrais pabendrauti. Taip susidomėjau paspirtukais, kurie sulaužė visus anksčiau mano turėtus stereotipus. Supratau, kad paspirtukas nebūtinai turi turėti mažus ratus, jie būna ir su dideliais, ir rieda tikrai smagiai. Todėl ėmiau ir nusipirkau. Tik dar nežinau, kaip reikės žmonai pasakyti“, – juokėsi dviratininkas.
Apie pustrečio šimto eurų kainuojančia transporto priemone M. Mikalainis kol kas važinėja į miesto pakraštyje esančią darbovietę. Vyrą nustebino, kad pavyko pasiekti net 17 kilometrų greitį, kurį dažnas pasiekia tik važiuodamas tradiciniu dviračiu.
„Turėjau priprasti ir prie to, kad paspirtukas yra labai žemas. Pakanka nedidelio nelygumo, kad už jo užkliūtum. Dar reikia įprasti nuolat keisti kojas, kad dirbtų abi kūno pusės“, – įspūdžius pasakojo M. Mikalainis.
Pirmos pasivažinėjimo dienos vakare aistringam dviratininkui teko pripažinti, kad nauja transporto priemonė vis dėlto taps nemenku iššūkiu. Daugiau nei šimtą kilometrų tradiciniu dviračiu galinčiam numinti M. Mikalainiui po keliolikos paspirtuku nuvažiuotų kilometrų ėmė traukti kojos raumenis.
Lukas PILECKAS
