Jauna šeima, Milda ir Gaudas Giedraičiai, Jurbarko rajone, Vadžgirio kaime, puoselėja išskirtinį verslą – gamina avižų gėrimą. Ši mintis kilo dar gyvenant užsienyje. Grįžę į Lietuvą pamatė, kad augalinių gėrimų parduotuvių lentynose trūksta, tai paskatino imtis verslo.
„Esami antri Lietuvoje avižų pieno gamintojai. Avižų pavertimas pienu yra sudėtingas procesas. Naudojami maisto priedai, kurių neįvardinsiu, bet tai visiškai natūralūs, kaip maži mikroorganizmai, kurių į sudėtį nerašome, nes pasterizacijos procese žūva. Mūsų produktas tik pasterizuotas. Dauguma parduotuvėse esančių augalinių gėrimų yra apdirbti ypatingomis technologijomis, todėl jų galiojimas ilgesnis“, – LRT Radijo laidai „Gimtoji žemė“ pasakojo avižų gėrimą gaminantis G. Giedraitis.
Net ir pandemijos iššūkiai nesutrukdė jaunai šeimai įkurti verslo
Kaip ir daugeliui jaunų žmonių, Mildai ir Gaudui teko išbandyti miesto gyvenimą. Milda studijavo viešąjį administravimą, Gaudas dirbo televizijoje Kaune, tačiau tai ilgai nesitęsė.
„Pirmiausia, tai mes užaugę kaime. Paauglystėje labai norėjosi į miestą, atrodė, kad tik ten jau gali būti visavertis gyvenimas, kai išvažiavau studijuoti į Kauną, tai trijų mėnesių užteko, kad susivokčiau, jog miestas ne ta vieta, taip anksti susipratau, kad planuosiu gyventi kaime. Tuomet su Milda dar nebuvome pora“, – apie lemtingus gyvenimo pasirinkimus kalbėjo Gaudas.
Mildai gyvenimas kaime taip pat buvo priimtinas, tačiau tam, kad šeima galėtų statyti savo pamatus regione, reikėjo turėti finansų, tai paskatino išvykti padirbėti į Norvegiją.
„Viskas prasidėjo nuo Norvegijos. Gyvendami ten pamėgome augalinį pieną ir vis grįždavome į Lietuvą, pastebėdavome, kad parduotuvėse lietuvių gamintojų avižų pieno gėrimo nėra, todėl tai tapo verslo idėja. Kada grįžome į Lietuvą, aš dar daugiau su dukra buvau, o Gaudas, jisai mūsų iniciatorius, pradėjo viską. Iš pradžių nieko apie tai nežinojo, bet buvo didžiulis noras, o man beliko palaikyti vyro darbus“, – apie verslo pradžią kalbėjo Milda.
Savo verslo idėja šeima tikėjo nuo pat pradžių, nors plėtoti teko per pandemiją.
„Mažai šansų, kad verslas bus nesėkmingas, kai jis ruošiamas su aistra. Taip ir mums buvo, dėjome visas pastangas. Visos dienos, naktys, kiekviena minutė tam skirta“, – sakė pašnekovas.
Šeima pripažįsta, kad aplinkiniams jų verslo idėja kėlė dvejonių, todėl reikėjo išlikti stipriems.
„Visi labai keistai į tai žiūrėjo, nes augalinis pienas nėra pirmo būtinumo produktas ir sakė, ką jau jūs čia padarysite kitaip“, – aplinkinių reakcijas įvardijo Milda.
Avižų pieno gamyba tapo šeimos verslu, be to, augalinio gėrimo vartojimas padėjo atsikratyti ir sveikatos problemų.
„Tai buvo puikus sprendimas ir dėl sveikatos, nes turiu paveldėtą žvynelinę, daug metų su tuo gyvenau ir tai labai nemalonus dalykas. Kaip žinoma, tai yra neišgydoma liga, nebent karvės pieno atsisakai. Nieko apie tai nežinojau. Karvės pieno atsisakėme, apskritai gyvulinės kilmės maisto ir praėjus gal mėnesiui po paskutinės stiklinės karvės pieno pamačiau, kad bėrimai išnyko. Iš pradžių dar dvejojau, ar taip gali būti, nuėjau į parduotuvę, nusipirkau karvės pieno ir pradėjau gerti, odos būklė vėl pablogėjo. Taip pabandžiau dar kelis kartus paeksperimentuoti ir supratau, kad tai tiesa“, – atviravo Gaudas.
Avižų gėrimo gaminimo technologija kruopščiai saugoma
Avižų gėrimą gaminantys Giedraičiai sako, kad kai pradėjo savo veiklą, išbandė įvairias kultūras.
„Avižos nebuvo pats pirmas pasirinkimas. Tik vėliau išbandę kitus skonius priėjome prie avižų ir pajautėme, kad puikus skonis. Dar vėliau sužinojau, kad iš augalinio pieno sunkiausia pagaminti avižų pieną. Taip yra todėl, kad avižos turi lipidų, todėl pienas linkęs apkarsti. Blogai paruoštos avižos duos labai kartų pieną, dėl to negalime naudoti savo ūkyje užaugintų avižų“, – gaminamo gėrimo specifika dalijosi Gaudas.
Avižas šeimai tenka pirkti iš kitų augintojų, sako, kad dėl to ateityje gali kilti rizikų.
„Mūsų tiekėjas visuomet užtikrina, kad jie turės lietuviškų avižų, bet tiek dėl kovido, tiek dėl karo tos kalbos apie maisto trūkumą intensyvėja ir nežinome, kas bus po mėnesio ar poros. Jei importinių avižų nebebus, tai tie gamintojai, kurie įprastai naudoja importines avižas, jie gali rinktis lietuviškas, o mes kaip mažas verslas kol kas neturėsime galimybių sudaryti ilgalaikių sutarčių ir užsitikrinti, tai tuomet gal bus latviškos avižos“ , – apie verslo iššūkius kalbėjo gamintojas.
Pasitikėti savo jėgomis šeimai leidžia ir produkto paklausa. Anot Gaudo, ji buvo didelė dar iki sukuriant šį verslą.
„Ko nesitikėjome, kad paklausa bus tokia didelė. Nustebome, kad mūsų kaimo žmonės kai kurie gal taip truputį ir kreivai į mus žiūrėjo, bet pabandę negalėjo sustoti ir vis klausia, kada atvešime gėrimo“, – sakė jis.
Per dieną šeima gali pagaminti 600 litrų avižų gėrimo. Didžioji dalis jo yra išvežama į didžiuosius miestus.
„Vartotojų turime visur – nuo kaimyninių namukų iki tolimesnių Lietuvos vietų. Toliausiai vežame į Vilnių. Bandėme važiuoti ir į kitus miestus: Ukmergę, Kėdainius, bet nepavyksta ten rasti tų parduotuvėlių, kurios arba priimtų mūsų produkciją, arba atitiktų mūsų filosofiją“, – apie produkcijos realizaciją kalbėjo verslininkas.
Avižų pienas gaminamas pagal užsakymą, todėl visa turima produkcija yra parduodama.
„Kol kas yra viena diena per savaitę, kada gaminame. Prieš tai apsiskambiname juridinius klientus, jie pasako, kiek norės, bet dabar jau visą laiką gaminame daugiau, nes žinome, kad kažkam pritrūks“, – sakė Gaudas.
Avižų gėrimas kone rankų darbo
Tam, kad galėtų įkurti verslą kaime, jauna šeima kreipėsi ir paramos. Dalis procesų yra automatizuoti, tačiau netrūksta ir rankų darbo.
„Kreipėmės į Nacionalinę mokėjimo agentūrą ir sėkmingai gavome paramą pagal programą „Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“. Didžioji dalis įrangos įsigyta per mokėjimų agentūros gautą paramą, likusi dalis iš asmeninių santaupų ir iš Mildos buvusio darbo sūrinėje“, – apie investicijas į verslo plėtrą kalbėjo jis.
Gerokai šeimos verslo planus sujaukė kovidas ir išaugusios statybų kainos, todėl viską Gaudui teko įsirengti savo rankomis.
„Aš viską čia įruošiau pats, nors iki tol apie statybas nieko nežinojau. Taip, kelis kartus teko pasikviesti specialistus, kad pagelbėtų. Tai streso tikrai buvo. Šešiolika valandų buvo įprasta darbo diena“, – atsimena Gaudas.
Ilgos ir fiziškai sunkios darbo valandos turėjo neigiamos įtakos ir sveikatai. Kaip sako vyras, laiku neįsiklausė į kūno siunčiamus signalus.
„Jaučiau, kad būsiu pristabdytas, nes tikrai per daug dirbau, taip ir nutiko. Dirbau daug su kalimo įrankiu ir suspazmavo nervus rankose. Dėl to ir ligoninėje pagulėti“, – apie sunkų nuosavo verslo kūrimo kelią pasakojo pašnekovas.
Dabartinio rezultato nebūtų be šeimos palaikymo ir supratimo. Kaip dabar juokauja Milda, buvo toks jausmas, lyg tuo metu, kai buvo įrengiamos patalpos, jie buvo kaip išsiskyrę.
„Mes, galima sakyti, buvome laikinai išsiskyrę, nes aš namuose su dukra, ūkiniai, buitiniai darbai, o Gaudas čia pluša, dirba. Bet, ačiū Dievui, kad šitas verslas mus vėl atgal suvedė ir dabar laimingai jį tęsiame drauge“, – patirtimi dalijosi Milda.
Ateityje Giedraičiai planuoja gaminti ir daugiau įvairesnės produkcijos ir sako, kad jų ūkio vizija yra naudoti tik lietuviškas žaliavas.
„Produktų asortimentą plėsti planuojame ir jau turime realių produktų, tik visi tie formalumai, kad produktas atsirastų rinkoje, reikia ir laiko, ir investicijų. Manome, kad per vasarą atsiras avižiniai sausainiai, o vėliau ir daugiau visko“, – ateities planais dalijosi jis.
Giedraičiai savo šeimos šaknis planuoja leisti būtent kaime ir sako, kad svajonė yra gyventi vienkiemyje, toliau nuo sistemos ir būrio žmonių.
Gali būti aktualu
Mildas ir Gaudas?! :)))