Vadžgiriškiai Jonas ir Regina Girdžiai – šaknimis įaugę į tėviškės žemę: patys iš čia kilę, gyvenimą sukūrę, meilę Vadžgiriui perdavė ir savo trims vaikams. Tėvų džiaugsmui visos trys atžalos įsikūrusios per žvilgsnio atstumą ir kone kasdien užsuka aplankyti. Užsuks visi ir per Tėvo dieną – padėkoti tėčiui už ramų ir gerą būdą bei nuolatinę paramą.
100-mečiame name
Jonas rudenį švęs jau 84 gimtadienį, bet vyras sveikata nesiskundžia – kažkada iš tulžies akmenis išėmė, ir daugiau jokių bėdų. „Jis bėga, lekia. Stiprus dar. Man sunkiau vaikščioti. Ir kojas skauda, ir stuburą“, – guodžiasi aštuoneriais metais už vyrą jaunesnė Regina. Apibėgti yra ką – šeima gyvena ūkyje, Vadžgirio pakraštyje. Tai – Jono gimtinė.
J. Girdžiaus tėvai vertėsi ūkininkaudami. Jonas augo su broliu ir dviem seserimis. „Beliko viena sesuo. Gyvena taip pat Vadžgiryje. Ir amžinatilsį brolis čia gyveno. O aš iš šito namo nebuvau niekur išėjęs“, – Jonas daugžodžiauti nelinkęs, tik šypsosi ir akimis seka šnekesnę žmoną.
„Čia buvo ilga senovinė troba. Pjovė ją, trumpino. Ten – prie Bebirvos, paskui atgal parvežė. Apkalėme iš lauko, tik stogą reikėtų keisti, bet jau nekeisim. Tegu kam liks, tas sprendžia. Senas visai tas namas“, – pasakoja Regina. Senas, bet gerų šeimininkų prižiūrimas namas griūti nesiruošia. O tarp įvairiaspalvių Reginos gėlynų ir labai jaukiai atrodo. „ kuriam, žiemą šilta būna. Vat ir šiandien pakūrėm, kad jaukiau būtų“, – sako Jonas.
Į tėvų namus Jonas Reginą parsivedė iš kaimynystės – ji gyveno visai netoli, už Bebirvos upelio. O susipažino jiedu atsitiktinai – pas Jono brolį gyveno mokytojos šeima, kurioje vaikus prižiūrėjo Regina.
Jonas buvo įgijęs traktorininko specialybę, o Regina dirbo kolūkio laukuose. 1962 metais jiedu sukūrė šeimą ir jau 57 metus žengia koja kojon.
Darbo nesibaido
Koks tas gyvenimas buvo? „Jonas dirbo dieną naktį. Ir savaitgaliais slenkstį mynė viršininkai, į darbą kvietė“, – prisimena Regina. Už begalinį darbštumą J. Girdžius buvo nuolat skatinamas garbės raštais, premijomis. Jonas atneša šūsnį segtuvų su padėkomis, liudijančiomis, kad darbas jam visada buvo labai svarbus.
Regina daugiau laiko praleisdavo namuose augindama vaikus, bet ir jai darbo užteko – reikėjo kolūkyje normas nuravėti, o ir patys Girdžiai visada gyvulių laikė, daržų turėjo. „Nelengva buvo. Dirbau sezoninius darbus, užtat pensijos neužsidirbau. Ašaras. Gerai, kad Jonas daugiau gauna“, – sako R. Girdžiuvienė. Šeima ir paršų užsiaugindavo, ir karvutę laikė, keliasdešimt arų žemės užteko daržovėms užsiauginti.
Jonas įvairią techniką vairavo iki pat kolūkių sunykimo. Po to dar padirbėjo lentpjūvėje – jam medžio darbai labai patinka. „Kai atėjo laikas išeiti į pensiją, tai su diena ir išėjau. Užteks dirbti“, – šypsosi Jonas. Bet ne jam be darbo sėdėti – šalia namo esančiuose garažuose J. Girdžius turi ir traktoriuką, ir buldozerį, ir dirbtuves.
Girdžių namas įsikūręs prie pat žvyrkelio, todėl šiltuoju sezonu pro šalį važiuojančios mašinos kelia debesis dulkių. „Jonas važiuoja į tvenkinį, prisipila vandens ir laisto kelią. Kitaip čia nepagyventume“, – sako Regina. Su ta pačia J. Girdžius darda ir į ūkininkaujančio sūnaus Raimundo laukus laistyti pasėlių. Regina sūnaus laukus taip pat apeina, pažiūri, kaip augalai auga. „Sūnus paskui juokiasi, kad jau agronomas apžiūrėjo“, – žmoną per dantį traukia Jonas.
Regina, nors sunkiai paeidama, taip pat nesėdi rankų sudėjusi: daržus sodina, valgyti daro (sako, Jonas labai mėgsta jos kugelį su kiaulės ausimis, kojomis ir šnipais), namus tvarko ir dar keturis avilius bičių prižiūri. „Bitės – mano darbas. Anksčiau turėjome 8 avilius. Bet ir dabar visiems medaus užtenka. Jonas man padeda tvarkyti, bet jį bitės gelia, o aš jų nebijau“, – šypsosi Regina.
Didžiuojasi vaikais
Matyt, žiūrėdami į visą gyvenimą sunkiai dirbusius tėvus, darbštūs užaugo ir Girdžių vaikai. Vyriausias Raimundas gimė 1964 m., po ketverių metų į pasaulį atėjo dvynukai Jūratė ir Kąstytis.
Lietuvių liaudies legendą, pasak Reginos, jie žinojo, bet vardus tokius vaikams davė, kad gražūs buvo. Nors Jonas prisimena kitaip: „Sugalvojom Kąstyčio vardą, nuėjau į apylinkę registruot. Ten tokia Babonienė dirbo ir sako: „Tai jei jau Kąstytis, tai turi būti ir Jūratė. Taip ir užrašėm“, – šypsosi išdidus tėvas.
Raimundas Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje įgijo mechaniko specialybę, bet pamažu, padedamas tėvų tapo ūkininku. Dabar jis dirba apie 200 ha žemių, užsiima augalininkyste. Vyriausias sūnus tėvams padovanojo tris anūkus: viena dukra gyvena Norvegijoje, kita – Kaune, o sūnus padeda tėvui ūkininkauti. Vyriausieji Girdžiai jau turi ir tris proanūkius, dar vienas – pakeliui.
Dvynukai Jūratė ir Kąstytis įsikūrę taip pat netoliese. Kąstytis vairuoja traktorių, dirba miškuose, o Jūratė tapo buhaltere. Ir šiems vaikams tėvai padėjo ant kojų atsistoti. „Seneliai dirbo sunkiai visą gyvenimą, bet mokėjo taupyti, todėl visų mūsų gyvenimo pradžioje daug padėjo. Mudu su Jonu pas mus namuose ir remontus padarėme“, – pasakoja Kąstyčio žmona Judita. Moteris sako, kad tokio gero būdo ir darbštaus žmogaus kaip Jonas reikia paieškoti. „Visada šypsosi, balso nekelia, mūsų sūnų – savo anūką, kai reikėdavo, iš mokyklos grįžtantį kasdien parsiveždavo“, – už pagalbą uošviams dėkinga J. Girdžiuvienė.
„Visi vaikai šaunūs, nė vienas negeria, daug dirba. Geri užaugo“, – vaikais didžiuojasi Regina. Išdidus ir Jonas – su visais vaikais ir jų antromis pusėmis sutaria, vieni kitiems, kiek gali, padeda. „Nedaug buvo laiko juos auklėti, bet bežiūrėdami, kaip tėvai gyvena, ir patys išmoko gyvent“, – šypsosi Jonas ir neslepia, kad teko beržinės košės vaikams įkrėsti – anksčiau be to vaikai neužaugdavo.
„Ir dabar, per 50 metų perkopę, bet tėvukų bijo. Kaip mama pasako, taip ir turi būti“, – juokiasi marti Judita.
Nenusėdi vietoje
Jonas ramiai pasėdėti negali – vis ką nors sugalvoja. „Buvo kieme medis, nupjovėm, kelmas liko. Praėjusį rudenį Jonas sako, kad ant to kelmo pavėsinę pastatys. Ir užsidarė dirbtuvėse“, – juokiasi Regina.
Jonas sako, kad per porą mėnesių visą pavėsinę pagamino – lentų visokių turėjo. O pavasarį, kai atšilo, sūnus su technika atvažiavo ir pastatė į vietą. „Kieme vis stalą pasistatydavome pasėdėti. Tai vabalai puldavo, lietus. Dabar jau smagiai galime pavėsinėje susėsti. O senelis vienas ją pagamino“, – uošvio gyvybingumu neatsistebi marti.
J. Girdžius kažkur nusižiūrėjęs išmoko ir vėjyje judančius medinius sukučius sumeistrauti. Tokiais visus vaikus apdovanojo ir pas save kieme pakabino. „Patinka su medžiu dirbti. Smulkmena čia tokia, bet gražiai kai sukasi atrodo“, – kukliai sako Jonas.
Tėvų kieme, kaip dažną dieną, sukasi ir Kąstytis – kažką dirbtuvėse meistrauja, ir Jūratė – mamai vis gėlių sodinukų atneša, tinkamų žemių parūpina. Traukia vaikus į tėvų namus. Nes čia – ramu, gera, visada laukia darbais, o ne liežuviu gyventi mokantis tėvas ir rūpestinga mama.
Jūratė Stanaitienė
