„Narkotinių medžiagų gausa ir prieinamumas šiandien toks didelis, kokio niekada nebuvo. Bet kuris vaikas gali nesunkiai gauti svaiginamosios medžiagos net gatvėje“, – sako Priklausomybės centro Vaikų ir jaunimo reabilitacijos dienos stacionaro Vilniuje vadovė edukologė Giedrė Misiūnienė. „Patys prekiautojai prieina prie staliuko ir pasiūlo vaikams išbandyti kokią nors uždraustą medžiagą“, – prideda ji.
Vilniuje įsikūręs Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus dienos stacionaras vienu metu gali aptarnauti maždaug šešių vaikų grupę. Ilgiausias ciklas iki 30 lovadienių. LRT.lt siūlo interviu su centro vadove Giedre Misiūniene.
– Kokie vaikai pas jus patenka?
– Jei konstatuojamas kokios nors priklausomybės sindromas arba žalingas psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, dėl kurio atsiranda psichikos ir elgesio sutrikimų. Priimdami sprendimą atsižvelgiame į paciento raidą, vartojimo trukmę ir t. t.
– Vaikai pas jus patenka nuo 14 iki 18 metų. Ką daryti jaunesnių vaikų tėvams, jeigu jie susiduria su žalingu vartojimu?
– Išimties tvarka priimame ir jaunesnius. Tada gydymo programa individualizuojama. Kodėl? Tam, kad, pavyzdžiui, 11 metų vaikas neperimtų įpročio vartoti žalingas medžiagas iš vyresnio, didesnę patirtį turinčio vaiko grupėje.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Turėjome 15 metų mergaitę, kuri per pusmetį neteko šešių artimųjų: vienas po kito mirė abu tėvai, be žinios dingo močiutė, draugė žuvo avarijoje ir dar augintiniai mirė.
- Bet kuris vaikas gali nesunkiai gauti svaiginančios medžiagos.
- Patys prekiautojai prieina prie staliuko ir pasiūlo išbandyti kokią nors uždraustą medžiagą.
- Vaikai pasakoja, kad vartojant chemines medžiagas šalia dažniausiai būna ir alkoholio.
- Sunku padėti vaikui, kuris prarado pasitikėjimą suaugusiais. Pavyzdžiui, buvo įvaikintas, o vėliau grąžintas į globos namus.
– Minėjote, kad vaikams dažniau nustatomas žalingas kokių nors medžiagų vartojimas, o priklausomybė retai.
– Taip. Turėjome gal tik keletą tikrai priklausomų paauglių. Jie alkoholį, narkotines medžiagas pradėjo vartoti labai anksti. Nuo devynerių metų.
Giedrė Misiūnienė | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Tiesa, kad į jūsų centrą patenka daugiau vaikų iš žemesnio socialinio sluoksnio šeimų?
– Nebūtinai. Kita vertus, kuo daugiau vaiko aplinkoje rizikos faktorių, tuo lengviau pradėti vartoti psichoaktyviąsias medžiagas.
Sunku būna tada, kai vaiką ne pagal jo amžių užklumpa netektys. Turėjome 15 metų mergaitę, kuri per pusmetį neteko šešių artimųjų: vienas po kito mirė abu tėvai, be žinios dingo močiutė, draugė žuvo avarijoje ir dar augintiniai mirė.
Vaikas negavo jokios psichologinės pagalbos.
Netektys mergaitę taip paveikė, kad ji pametė save. Ji pradėjo vagiliauti gatvėje, bėgti iš namų, vartoti psichoaktyviąsias medžiagas. Kai ji pateko pas mus, jos emocinė būsena buvo labai bloga. Ji neprakalbėjo.
– Kokie vaikų priklausomybių rizikos faktoriai?
– Nesėkmės mokykloje, bendraamžių atstūmimas. Jei dar ir šeimoje nėra palaikymo ir supratimo – vaikas gali paslysti. Rizikos zonoje atsiduria ir vaikai, kurie labiau linkę eksperimentuoti, rizikuoti. Impulsyvesni, emocionalesni vaikai.
Giedrė Misiūnienė | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Ar daugėja vaikų, kurie pabando narkotinių medžiagų?
– Narkotinių medžiagų gausa ir prieinamumas šiandien toks didelis, kokio niekada nebuvo. Bet kuris vaikas gali nesunkiai gauti svaiginamosios medžiagos.
– Iš kur jie gauna narkotinių medžiagų?
– Viskas yra gatvėje. Vaikai pasakoja, kad užtenka pasėdėti net ir miesto centre ant suoliuko ar kavinėje. Patys prekiautojai prieina prie staliuko ir pasiūlo išbandyti kokią nors uždraustą medžiagą. Ir tai liečia visas šeimas, kurios augina vaikus.
– Kas paprastai yra tie prekiautojai?
– Tokie pat vaikai, kurie yra įtraukti į platinimo procesą. Telefone galite pažymėti vietą ir jums pristatys. Beliks tik pervesti pinigus ir nueiti pasiimti. Dabar pirkėjas su pardavėju net nesusitinka.
Paaugliai | Aedrian / „Unsplash“ nuotr.
– Ar šiuolaikiniams vaikams didesnį pavojų kelia narkotinės medžiagos, o ne alkoholis, nikotinas?
– Alkoholis, tabakas, kitos senosios svaiginimosi medžiagos niekur neišnyko. Tiesiog jas papildė naujai išrandami narkotikai, kitos psichoaktyviosios medžiagos.
Vaikai pasakoja, kad vartojant chemines medžiagas šalia dažniausiai būna ir alkoholio. Vartojamų pavojingų medžiagų spektras labai platus. Tą rodo vaikų šlapimo tyrimai.
– Ar be psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo yra nustatomos kitokios paauglių priklausomybės?
– Taip. Įvairios elgesio priklausomybės: nuo kompiuterinių žaidimų, lošimų, medijų vartojimo.
Priklausomybė, asociatyvi nuotr. | „Shutterstock“ nuotr.
– Kaip atrodo diena jūsų centre?
– Psichosocialinė programa yra sukonstruota taip, kad dienos stacionare dirba šešių sričių specialistai: psichologai, ergoterapeutai, gydytojai, slaugytojai, dramos, šokių, įvairių kitų menų terapeutai.
Įprastai diena mūsų centre prasideda nuo 9 val ryto. Tada atvyksta vaikai ir specialistai maždaug valandą su jais aptaria jauseną, dienos planus. Vėliau vaikai pasiskirsto po individualias konsultacijas, turi grupinius užsiėmimus, vyksta formalus ugdymas.
Darome viską, kad vaikas kuo greičiau grįžtų į normalų, visavertį gyvenimą.
– Minėjote, kad reabilitacijos programa pas jus trunka ilgiausiai vieną mėnesį. Ar to pakanka vaiką grąžinti į visavertį gyvenimą?
– Įmanoma. Be to, suteikiame visus instrumentus tėvams, kad jie dirbtų toliau su vaiku. Nėra tikslo prijaukinti vaiko prie ligoninės.
Priklausomybė | „Pexels“ nuotr.
– Jūsų centre vienu metu gali būti gydomi daugiausia šeši vaikai. Kaip pas jus patekti?
– Dažniausiai į mus kreipiasi tėvai arba globėjai tada, kai nebegali susitarti, susikalbėti su vaiku dėl jo žalingų medžiagų vartojimo. Kartais kreipiasi miesto Vaiko gerovės komisija, kai mato, kad teisėtas vaiko atstovas nėra pajėgus kreiptis pagalbos.
– Ar ne per maža šešių vaikų grupė visam Vilniuj ir jo rajonui?
– Ne. Žinokite, sukamės. Rotuojasi vaikai. Būna, kad vaikas ir antrą kartą per metus pas mus patenka.
– Ką daryti regionų vaikams?
– Deja, jiems trūksta šių paslaugų. Turtingiausias yra Vilnius. Nors, tiesą sakant, tiek daug paslaugų, skirtų vaikų gerovei, niekada nebuvo per visą mūsų šalies laikotarpį.
– Kaip dažniausiai elgiasi vaikai, patekę į jūsų centrą?
– Įvairiai. Būna, kad užsiblokuoja ir priima tokią poziciją: gerai, pabūsiu dėl tėvų, o vėliau darysiu taip, kaip pats noriu.
– Pasitaiko, kad vaikai pabėga iš centro?
– Ne. Juolab kad centras nėra uždaras. Labai daug kalbamės su vaikais, stebime jų emocinę būklę, aiškinamės priežastis, kodėl jie nori vartoti vieną ar kitą medžiagą.
Be to, pas mus egzistuoja taisyklė – nekonsultuojame pacientų, aktyviai vartojančių psichoaktyviąsias medžiagas.
Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyrius | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Tiesa, kad su kiekvienais metais daugėja nepilnamečių, vartojančių psichoaktyviąsias medžiagas?
– Daugėja vartojamų medžiagų spektras ir priklausomybių rūšių. Apskritai vaikų, kaip ir visos visuomenės, psichikos sveikata prastėja.
– Koks jauniausias pacientas lankė jūsų centrą?
– Esame turėję vienuolikmetį. Jam buvo konstatuotas probleminis interneto naudojimas. Iki tokio lygio, kad jis jau buvo pasislėpęs peilį ir sugalvojęs nudobti tėvus, nes jie gali išjungti jam internetą.
Vėliau išsiaiškinome, kad šis vaikas buvo aukštesnio intelekto ir turėjo nežymų autistinio spektro sutrikimą.
Neigiamai vaiką paveikė ir kitų vaikų atsiradimas šeimoje. Jis tapo nebe vienintelis.
– Ar vaikas lengviau tampa priklausomas nuo alkoholio, narkotinių medžiagų. Ar jis labiau paveikus nei suaugęs?
– Kuo jaunesnis amžius – tuo labiau padidėja rizika tapti priklausomu. Todėl prevencinėse programose sakoma vaikams: „Jeigu gali nepradėti vartoti, tai nevartok.“ Pasakyti paaugliui, kad kažką draudi arba negalima to daryti, ne visai tinka.
Priklausomybė nuo alkoholio | D. Umbraso / LRT nuotr.
– Kokie sudėtingiausi atvejai jums įsiminė?
– Emociškai sudėtingi atvejai, kai negali padėti. Vaikas nepasiruošęs priimti pagalbos arba tiesiog negali dėl sunkios emocinės būklės.
Sunku padėti vaikui, kuris prarado pasitikėjimą suaugusiaisiais. Pavyzdžiui, buvo įvaikintas, o vėliau grąžintas į globos namus.
– Pasitaikė ir tokių atvejų?
– Deja, bet taip. Jeigu prieš kokius penkerius metus tokias istorijas girdėdavome tik užsienio šalyse, dabar yra ir pas mus. Įsivaikina mažiuką, o kai vaikas sulaukia paauglystės, tampa nepatogus – grąžina atgal.
Tada reikia dėti daug pastangų, kad toks vaikas pasitikėtų suaugusiuoju. Gali būti, kad vaikas jau iš nieko nebepriims pagalbos, nes visi prieraišumo saitai yra sutrūkinėję.
– Jūsų centras labiau primena namus, bet yra ir kelios palatos su lovomis. Kokiais atvejais jose atsiduria vaikai?
– Kai vaikas dėl savo emocinės būklės negali būti su visais. Pavyzdžiui, jį ištiko panikos ataka. Kartais pasitaiko ūmios būklės, suicido rizika. Tada kviečiame pagalbą ir vaikas hospitalizuojamas į kitą gydymo įstaigą.
Paaugliai | „Pixabay“ nuotr.
– Jeigu nuolat būna ne daugiau kaip šeši vaikai, ką daryti kitiems tėvams, kurie irgi nori savo vaiką pas jus užregistruoti, o vietų nėra?
– Ambulatorinėje grandyje vaikui bus suteikta paslauga. Jeigu ten matys, kad reikalinga dienos stacionaro paslauga – tada nukreips pas mus. Dažniausiai mes reikalingi tiems vaikams, kurie būna iškritę iš ugdymo sistemos. Jie dažniausiai būna susipykę ir su tėvais, ir su savimi. Tada mums tenka išnarplioti šį negerovių gumulą.
– Paauglys nuo šešiolikos metų gali pats į jus kreiptis. Ar buvo tokių sąmoningų paauglių?
– Deja. Paaugliai galvoja, kad yra nemirtingi. Todėl suaugusieji turėtų įdėmiai stebėti vaiko elgseną.
– Daugiau mergaičių ar berniukų patenka į jūsų centrą?
– Jeigu seniau dominavo berniukai, tai dabar panašių rūpesčių turi ir mergaitės. Kai kurios jų vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, nes pastebi, kad mažėja apetitas ir krinta svoris. Atsiranda valgymo sutrikimų.
Paaugliai | Elijah M. Henderson / „Unsplash“ nuotr.
– Kas sunkiausia jūsų darbuotojams?
– Kai pacientas turi gretutinių diagnozių: serga depresija, nerimo sutrikimais. Kai vaiką vienu metu užpuola daug negandų yra labai sudėtinga.
– Tiesa, kad pasitaiko tėvų, kurie patys vaikui nuperka elektroninių cigarečių?
– Taip. Jie nuperka iš legalių parduotuvių. Suprask, jau geriau taip, nei vaikas pats nelegaliai iš kur nors gaus. O kai vaikas į tą aparatą pradeda piltis kokio nors neaiškaus skysčio, tada tėvai nebepatenkinti.
Toks dvigubas standartas yra labai blogai. Vaikai nesupranta, kur riba: vieni leidžia, kiti draudžia.
