Valdingos moters ranka Jurbarko krašto istorijoje (2)

Spalio 25 d. Jurbarko krašto muziejus kvietė į išskirtinį renginį, nukėlusį į laikus, kai Jurbarko valdose šeimininkavo karališkosios didenybės. Tai buvo ne tik istorijos pamoka, bet ir tikra kelionė laiku – į Renesanso epochą, Jurbarko dvarą lydėjusią muziką, šokį, diduomenės gyvenimo būdą.

Istorijos ir meno susitikimas

Istorikė dr. Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė pasakojo apie Lietuvos karalienes ir valdovus bei jų ryšį su Jurbarko kraštu, atskleisdama mažiau žinomus faktus apie šio dvaro valdoves, tarp jų – ir garsiausią, karalienę Boną Sforcą.

Pasakojimą papildė istorinių šokių studijos „Saltare Festum“ (vad. Irma Svetlauskienė) pasirodymas – gyvas Renesanso dvelksmas, atkuriantis to meto dvarų dvasią.
Pristatytas ir istorinis kostiumas – ši edukacija leido pažinti autentiškus rūbų elementus, simboliką, jų meninį grožį.

Tai, jog renginyje bus kalbama apie dar mažai visuomenei atvertus mūsų krašto istorijos puslapius, bylojo ir pats jo pavadinimas – „Kai Jurbarką valdė karalienės“. Istorikės dr. R. Leonavičiūtės-Gecevičienės pasakojime atgijo Jurbarko dvaro ir miestelio istorijos, susijusios su skirtingų epochų Lietuvos valdovėmis.

Tarp jų – Didžioji kunigaikštienė Elena, kilusi iš Maskvos, Didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmona, kurios kanceliarijos veikla, pasak istorikės, rodė pirmuosius bandymus moterims aktyviau dalyvauti valstybės valdyme. Greta buvo paminėtos ir Barbora Apoligė, pirmoji Žygimanto Senojo žmona, simbolizuojanti ankstyvąsias diduomenės moterų pastangas įtvirtinti savo politinį vaidmenį valdovo aplinkoje.

Vėlesniu laikotarpiu Jurbarką valdė ir Barbora Habsburgaitė, Mykolo Kaributo Višneveckio žmona, kuri XVII a. trumpam tapo šio dvaro šeimininke. Istorikė mini ir Augusto II Sakso žmoną (XVIII a.), kuri, nors formaliai buvo Lietuvos didžioji kunigaikštienė, jau neberodė didesnio dėmesio mūsų krašto reikalams.

Iš visų šių valdovių, įtakingų moterų, išskirtiniausia figūra išlieka karalienė Bona Sforca – Renesanso epochos valdovė, kurios valdymo laikotarpis (1530–1556 m.) paliko gilius pėdsakus Jurbarko istorijoje. „Bonos Sforcos laikotarpis buvo itin svarbus Jurbarko ekonominei ir administracinei raidai. Būtent jos valdymas padėjo pamatus miestelio augimui, prekybos suklestėjimui ir pasienio apsaugai“, – tvirtino istorikė.

Prieš karalienės Bonos laikus

Dar XV amžiuje Jurbarkas buvo Didžiojo Kunigaikščio valda, administruojama per Žemaičių seniūną ir vietinį tijūną. Dėl savo geografinės padėties miestas tapo svarbia pasienio teritorija, jungusia Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su Vokiečių ordino valdomis.

Tačiau laikai nebuvo ramūs. Karai su Maskva ir tuštėjantis valstybės iždas vertė valdovus ieškoti lėšų, todėl Jurbarkas, kaip ir daugelis kitų dvarų, buvo įkeistas privatiems asmenims – iš pradžių Ivanui Sapiegai (1502 m.), vėliau Kęsgailoms. Šie laikini valdytojai dažnai siekė greitos finansinės naudos, tad Jurbarkas tuo metu buvo labiau ekonominio spaudimo įkaitas nei klestintis dvaras.
„Jurbarkas tuo metu nebuvo nei prekybos, nei administracijos centras – veikiau strateginis turtas, kuriuo buvo dengiamas valstybės skolų tinklas“, – aiškino dr. R. Leonavičiūtė-Gecevičienė.

Situacija iš esmės pasikeitė 1530 m., kai karalienė Bona Sforca išpirko Jurbarką ir pavertė jį savo asmenine valda. Pasak istorikės, tai buvo vienas iš jos turtų, stiprinusių Jogailaičių dinastijos ekonominį pagrindą. Nors pati karalienė, regis, niekada Jurbarke nesilankė, ji aktyviai administravo dvarą per paskirtus seniūnus ir vietininkus. Iš šio laikotarpio išliko gausybė administracinių dokumentų, liudijančių, kad Bona rūpestingai sekė dvaro finansus, žemių ribas ir teisinius klausimus. Ji buvo ir vietos gyventojų teisėja, nagrinėjusi ginčus, o svarbesnius atvejus sprendusi pati.

Vertas karališkojo dėmesio

1540 m. Bona Sforca inicijavo svarbų žingsnį – įsteigė muitinę ir nustatė, kad Jurbarkas tampa privalomu sustojimo punktu pirkliams, gabenantiems prekes iš Kauno į Prūsiją. Tai buvo Jurbarko ekonominio pakilimo pradžia – čia formavosi aktyvi prekybos vieta, kurioje kryžiavosi sausumos ir vandens keliai.
Karalienė rūpinosi ir miškų ūkiu. Po revizijos, atskleidusios, kad giria buvo nuniokota ankstesnių valdytojų, Bona ėmėsi tvarkymo darbų ir aktyviai prekiavo medienos bei pelenų produktais su užsienio pirkliais. Ji naudojosi savo, kaip Didžiosios Kunigaikštienės, privilegijomis – tarp jų ir bemuite prekyba, leidusia efektyviau plėtoti ūkį. Nors nėra išlikusios dokumentuotos Bonos privilegijos Jurbarko miestelio įkūrimui, jos sprendimai turėjo lemiamą poveikį. Muitinės įsteigimas, turgų ir mugių privilegijos, 1545 m. skirta žemė bažnyčiai ir klebonijai – visa tai skatino gyventojų kūrimąsi ir prekybos plėtrą. Per Bonos laikotarpį Jurbarkas iš dvaro tapo gyvu miesteliu, kuriame ėmė formuotis savarankiška bendruomenė.

1556 m. Bonai Sforcai išvykus į Italiją, Jurbarkas tapo Žygimanto Augusto stalo dvaru – tai reiškė, kad jo pajamos buvo skirtos Didžiojo Kunigaikščio šeimai išlaikyti. Vis dėlto netrukus įvyko paradoksalus posūkis – 1561 m. Žygimantas Augustas įkeitė Jurbarką Albrechtui Brandenburgiečiui, tarsi atiduodamas buvusią motinos valdą į svetimas rankas.
Nepaisant to, Bonos pradėta tradicija išliko. Iki XVII amžiaus Jurbarkas buvo laikomas Didžiųjų Kunigaikštienių valda, skirta valdovų žmonoms. Vėliau dvarą valdė garsios Lietuvos didikų giminės – Tiškevičiai, Radvilos, Potockiai.

1611 metais Jurbarkui suteikta Magdeburgo teisė įtvirtino jo statusą kaip savarankiško miesto – tai buvo tiesioginis Bonos Sforcos pradėtos ekonominės ir administracinės politikos rezultatas.
„Bonos laikų Jurbarkas – tai pradžia, kai šis kraštas tapo vertas karališkojo dėmesio. Jos sukurta valdymo tradicija gyvavo dar kelis šimtmečius“, – reziumavo istorikė.

Janina Sabataitienė

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas