Žemaitijos paribyje, šešių kelių sankirtoje išsidėstęs Eržvilkas šį rugsėjį alsuoja rimtimi ir ramybe. Šio krašto gyventojai, santūrūs lyg tikri žemaičiai, neskubėdami užbaiginėja vasaros darbus: nurudusios ražienos vėl sugula lygiomis vagomis, byra į žemę grūdas, kiemuose po bulviakasio skamba smagus talkininkų juokas. Sukasi metų ratas, pamažu keisdamas kaimo tradicijas, bet nepaliesdamas žmonių puoselėjamų vertybių – kantraus darbštumo, kaimyniško bendruomeniškumo ir įgimto pastovumo.
Gyvena kaip mieste
Vos per 2,5 tūkst. gyventojų turinčioje Eržvilko seniūnijoje – 73 kaimai, tik keturi – Dugnų, Šveisčių, Ropynės – ir Būdų vienkiemis neturi gyventojų. Daugiausia žmonių įsikūrę septyniuose kaimuose – į visas puses nuo Eržvilko veda keliai į Pašaltuonį, Rutkiškius, Kartupius, Mosteikius, Lybiškius ir Varlaukį.
Eržvilko seniūnas Gintaras Kasputis džiaugiasi, kad tuštėjančiuose kaimuose pastaruoju metu beveik nėra sodybų užkaltais langais – vis daugiau jų nuperka jaunos šeimos, kurioms gyvenimas mieste per brangus, o atokius kaimus gaivina į tėviškę ūkininkauti grįžtantys vaikai.
„Esame keturių kelių sankryžoje: eržvilkiškiai važiuoja dirbti į Tauragę, Jurbarką, Raseinius, Skaudvilę, nes į visas puses – tik po 20–30 km. Užuot pirkę butus miestuose, žmonės už tą pačią kainą nusiperka sodybas ir gyvena daug patogiau ir pigiau nei mieste“, – tvirtina Eržvilko seniūnas.
Daugiau skaitykite laikraštyje.
„Šviesos” inf.
