Vasario 16-oji – su pagarba istorijai ir dabarčiai (1)

Per rajono miestelius ir kaimus nuvilnijo Vasario 16-oji. Mūsų valstybės gimtadienio šventę papuošė geltona-raudona-žalia spalvos, žmonių šypsenos ir pavasarėjančiame danguje besišypsanti saulė bei bendruomenių pagarbos ženklai savo dabarčiai ir istorijai. Eržvilkiškiai iškiliausius seniūnijos žmones pagerbė tradiciniu apdovanojimu „Eržvilko spindulys“, Veliuonoje šventę vainikavo nominacijų „Veliuonos krašto žmogus“ įteikimas, o Girdžių parapija atminimo lentose įamžino kunigus, kurie girdžiškius mokė gyventi kilniai ir didžiadvasiškai.

Apgaubti Dievo žodžio

Vasario 16-osios popietę Girdžių parapijos žmonės rinkosi į šv. Mišias Šv. Marijos Magdalietės bažnyčioje – jau antras tą neeilinį visai Lietuvai šventadienį. Mišias aukojęs kunigas Arvydas Liepa sakė norintis apgaubti Dievo žodžiu savo gimtosios parapijos žmones ir jų pagarbą dvasininkams.

Po Mišių Šv. Marijos Magdalietės bažnyčioje atidengtos dvi atminimo lentos: viena – Girdžių parapijoje tarnavusiems, kita – iš šios parapijos kilusiems kunigams. Pirmojoje įrašytos 25 pavardės, antroje – aštuonios. Lentas pašventino kun. A. Liepa – girdžiškis, Gelgaudiškio parapijos klebonas.

Atminimo lentų iniciatorė Laima Milašauskienė, kuri yra ir viena knygos apie Girdžius rengėjų, teigė, kad būtent knygos rengimas atvėrė akis, kokie svarbūs parapijai yra jos ganytojai.

„Rengiant knygą prisilietėme prie žmonių gyvenimo, prie tarpukario ir supratome, kad tie didžiadvasiški kaimo žmonės, kurie turėjo nepaprastai kilnius tikslus, iškentė pokarį, sovietmetį, visi buvo suformuoti savo šeimų ir kunigų. Nebuvo Marijos radijo, nebuvo katalikiškos spaudos taip plačiai, kaip dabar – tuos žmones gyventi kilniai ir didžiadvasiškai mokė kunigai. Ir kiekvieno kunigo gyvenimas vertas atskirų knygų ir atskiro dėmesio. Mes nepaklusom, mes išgyvenom, nes gyvenimo ne tik dėl savęs sprendimai, meilė Lietuvai formavosi šeimose ir formavo kunigai, kurie maitino žmones Dievo žodžiu. Girdžiuose buvo ir pavasarininkai, ir katalikių moterų draugija, ir šauliai – visos organizacijos, viskam tam reikėjo dvasinio įkvėpimo, palytėjimo“, – sakė Vilniuje gyvenanti girdžiškė, šviesaus atminimo Adelijos ir Bronislovo Mikelaičių dukra Laima.

Pasak jos, kai jau nugyveni nemažai gyvenimo ir pažvelgi atgal, matai, kas tave formavo, kur tavo šaknys, kas tu esi – tai brangu ir norisi įprasminti.

Atminimo lentos skiriamos atkurtos Lietuvos 100-mečiui, nors atidengtos tik šiemet. Idėja įamžinti kilnių dvasininkų atminimą kilo 2018 m. bendradarbiaujant su kraštotyrininku Vytautu Lekučiu, tačiau turima informacija reikalavo patikslinimo. Tikslino ir V. Lekutis, ir dar gyvi parapijoje tarnavę kunigai, o paskutinis – Girdžių klebonas Saulius Pavalkis, kreipęsis į Kauno arkivyskupijos archyvą.

„Esu labai dėkinga dailininkei Eglei Einikytei-Narkevičienei už konsultacijas. Labai smagu buvo bendrauti su Vytautu Lekučiu, su klebonu Sauliumi, kuris labai palaikė tą idėją. Nes gali turėti idėją, bet jei nebus palaikymo, vargiai įgyvendinsi“, – sakė L. Milašauskienė.

Moteris nesigyrė, bet girdžiškiai žino, kad atminimo lentas finansavo Milašauskų šeima, ir už tai yra jai dėkingi.

Veliuonos metų žmonės

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjime Veliuonos kultūros centre buvo prisimintas Steigiamojo Seimo narys Veliuonos krašto Kalvių kaimo ūkininkas Vincas Žindžius. „Turime labai vertingą ir gražią mūsų istorijos praeitį, o gerovę, apie kurią svajojame, kuriame patys. Nes gerovė nenukrenta iš dangaus kaip mana, ją kuria žmonės, kurių širdys atviros gėriui, o rankos skuba daryti kilnius darbus“, – taip į susirinkusiuosius kreipėsi šventės vedėjai Jolanta Lukenskaitė ir Gediminas Klangauskas.

Vasario 16-ąją veliuoniškiai tradiciškai pagerbė iškiliausius savo seniūnijos žmones, paskelbdami „Veliuonos krašto žmogaus“ nominacijas ir įteikdami Egidijaus Martinaičio pagamintas statulėles.

Pirmoji nominacija – Angelei Parkauskaitei-Stankūnienei. 47-erius metus ji dirbo Veliuonos vidurinėje mokykloje kūno kultūros mokytoja, o visas pedagoginio darbo stažas – 52 metai. Mokiniams ji įkvėpė pomėgį sportuoti ir sveikai gyventi. Be to, Angelė vadovavo tautinių šokių rateliams ir pati šoko ansamblyje „Veliuonietis“.

Įteikus apdovanojimą A. Stankūnienė džiaugėsi ir sūnumi Žilvinu, kaip ir ji, dirbančiu kūno kultūros mokytoju, ir gera marčia. Bet labiausiai – Veliuonos vaikais, kurie visada sveikinasi ir mokytoja vadina, nors ji mokė tik jų tėvus ir senelius.

Verslininkas Jonas Jurevičius buvo pavadintas žmogumi bendruomenei, žmogumi – žmogui. Jis visomis pastangomis gražina savo gimtąją Veliuoną ir padeda kiekvienam, kuriam pagalbos reikia. Dalyvauja talkose, organizuoja šventes, kalviauja ir taiso, prižiūri miestelio erdves, verda skanią žuvienę savo ir kitų miestelių šventėse. Jonas nusipelnė veliuoniškių padėkos už meilę savo kraštui, jo puoselėjimą ir už gerą širdį.

 „Gal kažkiek ir nusipelniau, bet ne aš vienas – kartu su draugais, kolektyvu. O jei kam reikės, ir dar padėsime!“ – pažadėjo J. Jurevičius.

Apdovanojimo nusipelnė ir dvi jurbarkietės: Adelė Baublienė, vadovavusi tautinių šokių ansambliui „Veliuonietis“, ir Jadvyga Žemliauskienė, 33-ejus metus vadovaujanti „Veliuoniečio“ vokalinei grupei.

A. Baublienė 38 metus puoselėjo aukšto meistriškumo, pripažinimą ir apdovanojimus pelniusį kolektyvą kaimo vietovėje. „Veliuonietis“ pripažintas geriausiu šalies tautinių šokių kolektyvu ir įvertintas „Aukso paukštės“ nominacija, o „Veliuoniečio“ vadovė apdovanota Jurbarko r. savivaldybės ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“. Nuo 1999 m. ansamblio ir vadovės iniciatyva rengiamas respublikinis festivalis „Veliuonos kadrilis“ ant Ramybės piliakalnio sukviečia daugiau nei 250 šokėjų.

Pagerbta veliuoniškių A. Baublienė džiaugėsi, kad „Veliuoniečio“ gyvavimas, kai 1981 m. perėmė jį iš ilgametės vadovės Leonidos Matusevičienės, nebuvo nutrūkęs nė akimirkai ir nenutrūko, kai pernai atsisveikino su kolektyvu ir paliko jį jaunai choreografei Gintarei Malinauskaitei.

J. Žemliauskienės vadovaujama „Veliuoniečio“ vokalinė grupė sukaupė gausų repertuarą, kuriame daug Veliuonos krašto dainų, ir jos skambėjo ne tik Lietuvoje.

„Jei bandytume skaičiuoti, kiek kilometrų iš Jurbarko Jadvyga nuvažiavo tam, kad Veliuonoje skambėtų daina, tikriausiai skaičių pamestume. Viena tik būtų aišku: už begalinę meilę dainai ir entuziazmą, už kantrybę ir nuoširdumą ši moteris tikrai verta 2020-ųjų metų veliuonietės titulo“, – sakė ceremonijos vedėjai, o apdovanojimą įteikęs Seimo narys Ričardas Juška J. Žemliauskienę sveikino ir kaip savo muzikos mokytoją.

Trisdešimtus metus Veliuonoje gyvenantis ir dirbantis Naglis Mačėnas net pačią iškiliausią valandą linkęs prisistatyti kukliai: „Esu dainuojantis veterinaras“. Tačiau veliuoniškiai sako: „Tai mūsų Lučianas Pavarotis!“ Iškiliausiomis valandomis, be abejo, pavadinti Naglio koncertai – jo balsą pažįsta visa Lietuva, jis du kartus dalyvavo televizijos projekte „Lietuvos talentai“ ir abu kartus pareiškė, kad didžiuojasi esąs veliuoniškis.

„Naglis – pavyzdingos šeimos galva, labai visuomeniškas, aukštosios kultūros žmogus“, – apibendrino šventės vedėjai. O N. Mačėnas sakė: „Nebūčiau tuo šviesuliu, kaip jūs čia pavadinote, jei ne mano šeima, kuri manęs negesina – leidžia spindėti kiek noriu!“ ir papuošė šventę dainomis – ir solo, ir su jaunąja atlikėja Austėja Rimkute. Padėkota ir daktarei Nijolei Dungveckienei. Būdama jauna specialistė ji 1987-aisiais atėjo dirbti į Veliuonos ambulatoriją, paskui vadovavo Veliuonos ligoninei – gynė ją kaip įmanydama ir kurį laiką sugebėjo išsaugoti. O 2000 m. daktarė įsteigė Veliuonoje privačią modernią šeimos kliniką, subūrė profesionalų ir nuoširdų medikų kolektyvą ir teikia šiuolaikiškas paslaugas. Savomis lėšomis klinika atnaujino šeimos gydytojų kabinetus Juodaičiuose, Klausučiuose ir Raudonėje.

2019 m. N. Dungveckienės šeimos klinika pagal darbo ir kokybės rezultatus buvo įvertinta pirmąja vieta Tauragės apskrityje, o Lietuvoje tarp visų tokio lygio gydymo įstaigų – trylikta.

Gydytoja Nijolė atvira ir visuomeninei veiklai – jau dvidešimt metų ji vadovauja Šeimų rengimo sakramentinei santuokai centrui.

Gražius muzikinius sveikinimus Veliuonos bendruomenei dovanojo Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos mokiniai ir mokytojai.

Eržvilkas – Lietuvos centre

Vasario 16-osios minėjimas ir apdovanojimų už nuopelnus Eržvilko kraštui ceremonija prasidėjo Lietuvos valstybės himnu. „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi!“, – giesmės žodžiai liejosi Eržvilko kultūros centre iš kiekvieno atėjusiojo lūpų ir širdies. Giesmei toną uždavė operos solistas Liudas Mikalauskas, šventės vedėjų pristatytas kaip kraštietis. Charizmatiškasis artistas to ir neneigė: sakė, kad jo tėvonija esanti Sniegoniškės kaime, ir kartu su gausia, gražia ir vieninga eržvilkiškių bendruomene džiaugsmingai šventė svarbiausius jiems apdovanojimus.

„Šiais technologijų laikais, kai tvyro susvetimėjimas, naudos ieškojimas, mūsų renginys neša kitokią žinutę – mes didžiuojamės tais, kurie savo poelgiais ir darbais yra pavyzdys kitiems. Mes didžiuojamės savo krašto žmonėmis, kurie Valstybės dieną mini drauge”, – bendruomenę sveikino Eržvilko kultūros centro direktorė Ieva Šimkūnienė kartu su Gintare Stirbiene pristatė nominantus.

Pasveikinti eržvilkiškių atvyko ir garbūs svečiai – Seimo narys R. Juška, Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius su žmona Ramute, vicemeras Daivaras Rybakovas. O Eržvilko seniūnas Gintaras Kasputis iškiliems krašto žmonėms teikė „Eržvilko spindulius“, prieš tai padėkojęs apdovanojimų komisijos pirmininkei Nijolei Berulienei ir bendruomenėms už teiktus pasiūlymus.

Pirmasis spindulys – Rutkiškių kaimo bendruomenės pirmininkei mokytojai Daivai Matusevičienei, įrodžiusiai, kad kaimas dar nemiršta. Daiva rašo projektus ir, svarbiausia, suburia žmones, vienija, pritraukia juos dalyvauti įvairiose veiklose, neleidžia užsisėdėti namuose, organizuoja ekskursijas, skatina jungtis prie pilietinių iniciatyvų. 2013 m. jos iniciatyva buvo rekonstruoti bendruomenės namai.

„Malonu gauti apdovanojimą, kuris yra ne tik man, bet ir visiems tiems žmonėms, – sakė D. Matusevičienė apie kaimynus, draugus, bendraminčius rutkiškiečius, su gėlių puokštėmis išsirikiavusius pasveikinti bendruomenės pirmininkę. – Ačiū, kad įvertinot mūsų bendruomenę.“

Taip gausiai ir nuoširdžiai buvo pasveikintas kiekvienas „Eržvilko spindulio“ nominantas – tai rodo visų pirma žmogaus, ne tik apdovanojimo svarbą.

Vaistininkė Stasė Toliušienė – eržvilkiškių mylima ir gerbiama, vadinama Stasele. Jos pirma ir vienintelė darbovietė – Eržvilko vaistinė. Savo profesiją moteris įvardija kaip didžiausią gyvenimo malonumą bei atgaivą sielai. Staselė – profesionali farmacininkė, ji ne tik parduoda, bet ir gamina vaistus bei noriai konsultuoja, pataria ir visada išklauso kiekvieną. Tai jau 56 metus trunkanti kilni tarnystė žmonėms.

Šitaip Eržvilkiškių bendruomenė apibūdino S. Toliušienę, o ji pati sakė: „Svarbiausia – pareiga. Savo pareigą stengiausi atlikti kaip mokėjau, nuoširdžiai“.

Varlaukio bendruomenė apdovanojimui teikė Darių Kaminską. Jis gimė ir užaugo Varlaukyje, o begalinė meilė savo kraštui, kaimui ir ypač gamtai yra jo didžiausios vertybės. Darius turi puikų humoro jausmą, moka bendrauti su visais, pataria ir padeda draugiškai bei taikiai išspręsti kylančias problemas. Jo savanoriška veikla sušildo pačias mažiausias kaimo širdeles ir padeda išpildyti svajones. Darius vadovauja Eržvilko medžiotojų būreliui ir rūpinasi apsaugoti ūkius nuo laukinių gyvūnų.

„Nesijaučiu spindulys – esu paprastas kaimo vaikis, mylintis Varlaukį, – dėkodamas už apdovanojimą sakė D. Kaminskas ir tvirtino, kad didesnė šiandien šventė – mūsų valstybės gimtadienis. – Noriu pasveikinti visus! Didžiuojuosi esąs lietuviu, ir kas, jeigu ne aš, kas, jeigu ne mes – vardan tos Lietuvos!“

Vardan tos Lietuvos, kuri labiausiai yra čia, kur esi pats, dirba bibliotekininkės, kaimuose skleidžiančios ne tik knygos šviesą. „Eržvilko spindulys“ įteiktas trims bibliotekininkėms.

Apdovanojimu pagerbta ilgametė Kartupių bibliotekininkė Genovaitė Skužinskienė. Daug metų ji atidavė Kartupių kultūrinio gyvenimo ir tradicijų puoselėjimui, skiepijo meilę knygai, ugdė patriotiškumą. Ir būdama senjorė Genovaitė neprarado noro dalyvauti įvairioje kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje.

Pašaltuonio bibliotekininkė Liuda Neverdauskė buvo seniūnaitė, yra aktyvi bendruomenės narė. Ji padeda vienišiems senoliams buityje, kai reikia, nuveža į polikliniką, kai reikia, malkų parneša, išklauso, pataria. Liudą visuomet supa Pašaltuonio vaikai ir jaunimas, ji organizuoja vasaros stovyklėles, inicijuoja Kalėdų eglės įžiebimo, rudens derliaus pabaigtuvių ir kitas šventes. Į akciją „Darom“ ji subūrė per 70 gyventojų!

Laimutė Keterienė jau 25 metus dirba Lybiškių bibliotekininke ir yra labai aktyvi kaimo bendruomenės narė. Laimutė labai domisi savo gimtojo krašto istorija, o jos gyvenimo moto – fiksuok, ką gali. Yra aprašiusi Lybiškių pašto ir bibliotekos, Bukintlaukio kaimo ir Varlaukio geležinkelio stoties istorijas, užrašiusi tremtinių atsiminimus. „Laimutė – mūsų krašto spindulys, savo nuveiktais darbais ir užrašytais kraštotyros puslapiais rodanti kelią ateities kartoms“, – teigia Lybiškių bendruomenė, „Eržvilko spinduliu“ apdovanoti pasiūliusi savo kaimo bibliotekininkę.

„Vienas lauke – ne karys, – žinomą tiesą apdovanojimų šventėje pakartojo L. Keterienė. – Turiu puikią šeimą, puikią bendruomenę – palaikymo komandą. Ir noriu visiems palinkėti: nebūkite pilkomis pelytėmis! Venkite pilkumos!“

Nes pilki nepalieka žemėje ryškaus pėdsako.

Darius Čirvinskas Eržvilke puikiai pažįstamas kaip aktyvus, pilietiškas vyras. Jo aistra motosportui, keturračiams tik dar labiau sustiprino ryšį su gimtuoju Eržvilku: jis įsiliejo į bendruomenės veiklą, sukviesdamas keturračių sporto mėgėjus iš visos Lietuvos. Kartu su klubu „Bekelės vilkai“ jis lankė Eržvilko motinos ir vaiko krizių centrą, suteikdamas vaikams galimybę iš arti pažinti šį sportą ir net pasivažinėti keturračiais. 2014 ir 2019 m. D. Čirvinskas Eržvilke organizavo Lietuvos keturratininkų suvažiavimus, 2018 m. – Trispalvės žygio aplink Lietuvą baigiamąjį renginį. 2016 m. keturratininkai į Kalėdų eglės įžiebimo šventę atlydėjo Kalėdų Senelį.

Apdovanotas „Eržvilko spinduliu“ D. Čirvinskas dėkojo savo šeimai ir visai Eržvilko bendruomenei. „O tuos renginius organizuoti nėra taip sudėtinga: paskambini bendruomenei, paskambini draugams, subėgam – padarom, ir, manau, kad neblogai. Visi mūsų čia laukia, ir bet kurio keturratininko Lietuvoje paklausk, jie žino – Eržvilkas yra čia, beveik Lietuvos centre“, – sakė vyras ir tikino, kad šis apdovanojimas – mielesnis už prezidentinį, nes jis – arti širdies, arti žmogaus.

Tą patį turbūt pasakytų kiekvienas, pagerbtas savo bendruomenės, ir kiekvienas, kuriam jo miestelis ar kaimas yra Lietuvos centre.

Danutė Karopčikienė