Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-mečio išvakarėse didelė šventė surengta Veliuonoje. Pasitinkant Valstybės jubiliejų veliuoniškiai pagerbė į Nemuną žvelgiančiame miestelyje gilius pėdsakus palikusį Lietuvos kunigaikštį Vytautą Didįjį ir šokiais bei dainomis sveikino apdovanojimo „Veliuonos krašto žmogus 2018“ nominantus.
Miestelio simbolis
Šventės pradžią skelbė trispalvė ir jaunyste trykštanti Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos moksleivių eisena miestelio gatvėmis. Vėliavų kelias vedė prie Veliuonos centre stovinčio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo paminklo. Ant beveik dviejų metrų aukščio postamento stovinti trijų metrų valdovo figūra, pasirėmusi ant žemėn įsmeigto kalavijo, į veliuoniškius žvelgia jau 88 metus.
Paminklas Veliuonoje buvo pastatytas minint 500-tąsias Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties metines, 1930-iais. Tie metai Lietuvoje buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais, o Lietuvai pagražinti draugijos Veliuonos skyriaus iniciatyva miestelio centre iškilo betoninis paminklas didžiajam kunigaikščiui.
Paminklas, kurį sukūrė skulptorius Apolinaras Šimkūnas, atidengtas 1930 m. birželio 29 d., o atidengimo iškilmių dalyviai sunkiai tilpo aikštėje. Paminklas buvo aptvertas tvorele, kurią laikė betoniniai atraminiai stulpeliai, atkartojantys Gedimino pilies vaizdą.
Laikas negailestingas ne tik žmogui, bet ir paminklams – atsivėrė plyšiai ir ištrupėjo betonas, apsilaupė dažai, nustatyti ir gilesni pažeidimai.
Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui nuspręsta Vytauto Didžiojo paminklą restauruoti. Darbus pradėjęs liepą aukščiausios kategorijos restauratorius Kęstutis Norkūnas juos baigė rugsėjį. Paminklo restauravimas kainavo beveik 27 tūkst. eurų. Prie paminklo tvarkybos darbų aukomis prisidėjo ir veliuoniečiai – surinko daugiau kaip 700 eurų.
Su karžygio dvasia
Vytauto Didžiojo paminklą veliuoniškiai išsaugojo per visą sovietų okupacijos laikotarpį. Tai pavyko padaryti nedaug kam – iš 30-ies 1930 m. pastatytų paminklų Didžiajam kunigaikščiui išliko vos keli.
100-metį pasitinkantys veliuoniškiai ir miestelio svečiai prie Vytauto Didžiojo paminklo dėjo gėles ir Lietuvai bei jos žmonėms linkėjo didžios ateities bei karžygiškos Vytauto Didžiojo dvasios. Sveikinimo žodį tarė Lietuvos Respublikos Seimo narys Ričardas Juška ir Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius.
Daug gražių žodžių veliuoniškiams ištarė Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis. Jis priminė, kad Veliuona visada buvo svarbus lietuvybės lopšys – nuo kunigaikščio Gedimino, ant kurio menamo kapo draugijos nariai pastatė paminklą, ir Vytauto Didžiojo čia pastatytos bažnyčios iki 1925 m. ant piliakalnių surengto pirmojo tautos suvažiavimo ir 2005 m. atgaivintos tokių tautos sambūrių tradicijos. „Kvieskime šiemet visus lietuvius, kraštiečius – nesvarbu ar tai litvakas iš Pietų Afrikos Respublikos, ar išeivis iš Australijos, atvažiuoti į Lietuvą, į Veliuoną, pasisemti karžygiškos dvasios bei susiburti, kaip kvietė Vytautas Didysis“, – sakė J. Dingelis.
Apsispręsti, kokiu save mato lietuvis – artoju ar kariu – kvietė Lietuvai pagražinti draugijos narė, Moterų lygos prezidentė profesorė Ona Voverienė. „Lietuva per beveik 30 nepriklausomybės metų dar nesukūrė savo epo. Kas turi būti jo herojus? Manau, kad tai turi būti karys. Lietuviai visada buvo narsūs kariai, gynę savo tėvynę“, – sakė profesorė.
Profesorės žodžiams atsiliepė prie Vytauto Didžiojo paminklo surengta jaunųjų šaulių priesaikos ceremonija. Dvylika jaunųjų veliuoniškių LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vado atsargos majoro Kęstučio Baužos įsakymu tapo pirmojo Veliuonoje jaunųjų šaulių būrio, priskirto Jurbarko 708 kuopai, nariais. Jaunųjų šaulių priesaiką priėmė jurbarkietis atsargos majoras Algirdas Genys.
Iškilmes prie Vytauto Didžiojo paminklo užbaigė Kęstučio bataliono karių paleistos salvės žuvusiesiems už Lietuvos laisvę.
Už gražų gyvenimą
Veliuonos kultūros centre pirmą kartą surengta apdovanojimų „Veliuonos krašto žmogus“ ceremonija.
„Veliuonos krašto bendruomenė Lietuvos valstybės atkūrimo jubiliejaus proga Vasario 16-ąją numato padėkoti krašto nepaprastiems žmonėms, kurie čia augo, mokėsi, mylėjo, dirbo, kūrė ir tiesiog gyveno, mylėdami savo kraštą, viską jam dovanodami ir nieko neprašydami mainais“, – nominaciją pristatė Veliuonos seniūnas Egidijus Mikšta.
Pirmosios nominacijos skirtos žmonėms, gimusiems Veliuonos krašte Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, visą gyvenimą praleidusiems tėvų žemėje ir paprastu gyvenimu, bet nepaprastais darbais padarė šį kraštą gražesnį, šiltesnį ir jaukesnį.
Pagarba ir gražūs žodžiai buvo skirti 1934 m. Antkalnės kaime gimusiai Janinai Mikšienei (Veličkaitei). Septynis vaikus išauginusi moteris pažįstama kaip nuoširdi, draugiška ir darbšti. Janina daugiau nei 50 metų giedojo Veliuonos bažnyčioje, giesmėmis į amžinybę palydėjo ne vieną kraštietį. J. Mikšienė dainavo ir pagyvenusių žmonių ansamblyje, daug metų buvo kraujo donorė, taip prisidėdama prie gyvybių išsaugojimo. Padėka jai buvo skirta ir už gardų maistą – Janina vaišes ruošė ne vieno veliuoniškio šventei.
Kita nominantė – Aldona Stankaitienė (Karosaitė) – visame krašte žinoma audėja. 1928 m. Gausantiškių kaime gimusi moteris dabar su dukra Maryte įsikūrusi Zubrickų kaime. Austi Aldona pradėjo nuo aštuonerių, o dabar apie audimą mokataip smulkiai papasakoti, kad vadovėlį galėtume parašyti. Audėja dalyvavo daugybėje parodų ir konkursų, pelnė prizų. Už nenuilstantį audimo staklių dundėjimą, audinių raštuose išsaugotą lietuvišką tapatybę, už išaugintus puikius vaikus, už autentiškos šio krašto sodybos puoselėjimą ir paprasto žmogaus nepaprastą gyvenimą Aldonai dėkoja veliuoniškiai.
Daugiau nei 25-erius metus Veliuonos miestelio bibliotekai vadovavusi Genovaitė Senutienė (Voskytė) padėkos sulaukė už nenuilstamas pastangas ugdyti meilę knygai ne vienai veliuoniečių kartai, už išdainuotas dainas ir sukurtus vaidmenis bei pavyzdį, kaip reikia mylėti savo kraštą. Genovaitė neskaičiavo laiko, praleisto bibliotekoje su skaitytojais ir saviveiklos scenoje. Veliuoniškė šoko jaunimo šokių ratelyje, dainavo chore, o sukurtus vaidmenis būtų sunku suskaičiuoti, 2011 m. ji mielai sutiko dalyvauti projekte „Veliuoniečių lietuvių veselija“.
Į savo antruosius namus atsiimti apdovanojimo įžengė Marija Skridlienė (Balytė), kultūros namams vadovavusi net 15 metų. 1929 m. Marija gimė Papiškių kaime, svajojo tapti mokytoja, tačiau dėl sunkių gyvenimo sąlygų to nepavykus padaryti dirbo kultūros srityje ir 1964 m. atvyko į Veliuoną. Jai vadovaujant kultūros namams, kultūrinis gyvenimas labai suaktyvėjo. Ji statė ir spektaklius. Sumaniusi suburti pagyvenusių žmonių šokių kolektyvą, Marija tapo Lietuvoje ir užsienyje Veliuoną garsinančio ansamblio „Veliuonietis“ krikštamote.
Išėjusi iš darbo ilgai dar šoko „Veliuonietyje“. Marija yra pavyzdys žmogaus, visa savastimi atsidavusio savajam kraštui.
Už išsaugotą nepaprastą lobį – savo tėvo tarpukario istorinių nuotraukų negatyvus, už tai, kad pats įamžino svarbiausius Veliuonos krašto įvykius ir paliko dokumentinį liudijimą ateities kartoms, už muzikavimą ir siekį apginti Lietuvos laisvę nominacija atiteko Kaziui Vytautui Mickui.
Žymaus fotografo ir siuvėjo Antano Mickaus sūnus gimė 1930 m. Veliuonoje. Vytautas iš tėvo mokėsi fotografuoti, bet linko ir prie muzikos – nusipirko akordeoną ir vėliau tapo pirmuoju „Veliuoniečio“ akompaniatoriumi. V. Mickus – ir gabus konstruktorius, sukūręs įvairių prietaisų, bei medžio drožėjas. Savo patirtimi veliuoniškis mielai dalijasi su jaunimu.
V. Mickus dar 1951 m. dalyvavo slaptoje antibolševikinėje organizacijoje, už ką brangiai sumokėjo – 25 metus praleido kalėjimuose ir lageriuose. Nuo laisvės troškimo tai neatgrasė – 1991 m. sausio 13-ąją Vytautas stovėjo Laisvės gynėjų gretose Vilniuje.
Visi apdovanotieji – patys tikriausi Šimtmečio žmonės. Jiems skambėjo Veliuonos kultūros centro ir gimnazijos kolektyvų dainos, jiems sukosi šokėjai.
Drauge su gražiausiais Veliuonos žmonėmis Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį pasitinka ir kiti veliuoniškiai, Jurbarko krašto, visos Lietuvos žmonės ir po platų pasaulį pasklidę lietuviai. Pasitinka, švenčia, prisimena, kad kurtų ateinančių šimtmečių laisvos Lietuvos istoriją.
Jūratė StanaitIenė
