Legendomis ir padavimais apipinta Veliuona šią vasarą devintą kartą svetingai priėmė respublikinio tradicinių amatų, muzikavimo ir tautinių šokių festivalio „Veliuonos kadrilis” dalyvius, o žiūrovai buvo maloniai nustebinti gausybe Veliuonos dvaro parke vykusių renginių.
Devintasis „Veliuonos kadrilis” šiemet sulaužė įprastas tradicijas – dainos ir liaudies muzika skambėjo ne tik ant Ramybės kalno, bet ir visoje Veliuonoje.
Vidurdienį į dvaro parką pradėjo rinktis tautodailininkai ir amatininkai, stygas derino muzikantai, nerimavo jaunutės šokėjos ir dainininkai. Dvare buvo surengta konferencija „Senieji amatai Veliuonos krašte: praeitis, dabartis, ateitis”, vyko Jurbarko rajono kulinarinio paveldo pristatymas, o greta jo koncertavo Seredžiaus bendruomenės namų etnografinis ansamblis, šoko Tamošių kaimo merginos, dainavo Veliuonos kultūros centro liaudies ansamblio „Veliuonietis” vokalinė-instrumentinė grupė, grakščiais judesiais stebino smalininkiečio Ovidijaus Janavičiaus treniruojami žirgai, dainavo pašėlusi ponaitė Laisva.
Tik vakarop, kai centrinėje miestelio aikštėje suplevėsavo festivalio vėliava, o per Veliuoną piliakalnių link nusidriekė į šventę atvykusių kolektyvų eisena, iš amžių trunkančio snūduriavimo buvo priverstas pabusti ir Ramybės kalnas. Lengvais šydais apsisupusios basos per kalną nupleveno vaidilutės, suskambo liaudies dainų ir šokių garsai, smagiai sutrepsėjo keli šimtai šokėjų. Dauguma jų – seni šventės šeimininko „Veliuoniečio” bičiuliai, šokantys Šakiuose, Kaune, Vilniuje, Marijampolėje, Tauragėje, Joniškyje ir, žinoma, Jurbarke.
Toli už Veliuonos aidi legendinio šokio „Veliuonos kadrilis” garsai – šiuo šokiu festivalį tradiciškai pradeda šeimininkai, užduodantys toną visam renginiui. Ramybės kalno aikštėje susirinkę tautinių šokių gerbėjai negailėjo plojimų veliuoniškius aikštėje pakeitusiems Šakių „Vijūro” šokėjams ir po jų šokusiems Kauno „Ainiams”, daug kartų dalyvavusiems festivalyje, bet kasmet į jį vėl atvykstantiems. Ne kartą ant Ramybės kalno yra šokę ir Kretingos „Rangės”, ir Marijampolės „Sidabravos” šokėjai, tačiau kiekvieną kartą išmoningai pasirinktais šokiais jie nustebina ne tik žiūrovus, bet ir renginio organizatorius. Veliuoniškiai svetingai sutiko neseniai 35-metį atšventusio Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės centro tautinių šokių kolektyvo „Šimtažiedis” šokėjus, ir savotiškomis tradicijomis garsėjantį Joniškio „Jievarą”, kuriame jau 30 metų šoka tik sutuoktinių poros, ir dar visai neseniai susibūrusią Tauragės „Vėjavą”.
Tačiau bene labiausiai visi laukė Jurbarko „Mituvos” šokėjų – Veliuonoje jie lyg namuose, tad aikštėje sklandė lyg ant sparnų, o ir masiniuose šokiuose vis pirmose gretose sukosi. Tokie šokiai – festivalio organizatorės Ados Baublienės sumanymas žiūrovų akiai pamaloninti: kai į aikštę išeina keli šimtai šokėjų ir visi sukasi tuo pačiu ritmu, negali nesidžiaugti jų užsidegimu puoselėti ir saugoti savo tautos tradicijas.
„Noriu, kad paskutinius festivalio šokius šoktų visas kalnas”, – sako tradicinės tautinių šokių šventės organizatorė, „Veliuoniečio” vadovė Ada Baublienė. Labiau už viską ji džiaugiasi, kad kolektyvų nereikia prašyti atvykti į festivalį – visi, kurie nors kartą šoko Veliuonoje, labai nori dar kartą atvykti šokti ant Ramybės kalno.
Daiva BARTKIENĖ
