Daugelio moterų gyvenimą apibrėžianti taisyklė „darbas – namai – vaikai” verslininkei Arijanai Zairienei negalioja – nuo pat jaunystės ji turi daugiau pomėgių nei savaitėje yra dienų jiems įgyvendinti. Nors beveik visi verslininkės vakarai užimti, jos namai kvepia pyragais, ant sofos laukia mezginys, o palanges puošia niekada nebaigiančios žydėti orchidėjos. Sakoma, kad šios gėlės tarpsta tik tuose namuose, kur gyvena laimingi žmonės.
Simpatiška moteris, sumani prekybininkė, stilingų rūbų parduotuvės savininkė – tokią Arijaną pažįsta net kelios jurbarkiečių kartos, nes ji gimė, užaugo ir liko gyventi savo gimtajame mieste, kur žmonės vieni apie kitus žino beveik viską. „Slėpti neturiu ko”, – tarytum galvodama apie tą patį, sako Arijana, mostu kviesdama užeiti į savo stilingų namų saloną. Ant langų nėra užuolaidų, todėl kambarys iš visų pusių apšviestas saulės. Atrodo, kad tokia pat šviesi yra ir šių namų šeimininkės kasdienybė.
Arijana moka vertinti tai, ką jai davė likimas ir ką susikūrė pati. Didžiausia dovana – darni šeima ir supratingas vyras, leidęs savo moteriai džiaugtis gyvenimu.
„Robertas nė karto nėra priekaištavęs, kad einu į repeticijas ar savaitgalį išvažiuoju su kolektyvu į konkursą. Bet ir mes visuomet elgėmės atsakingai”, – tvirtino verslininkė, jau 20 metų šokanti tautinių šokių ansamblyje „Nemunėlis”.
Aistra šokiui gimė dar vaikystėje, kai darželyje ruošdavosi pasirodymams, o mama per naktį iš savo bliuzelių siūdavo sukneles mažajai šokėjai. Mokykloje ji lankė vaikų šokių kolektyvus, vėliau – pramoginius šokius, o jaunystėje susižavėjo tautiniais šokiais. Net tada, kai dėl stuburo problemų gydytojai jai uždraudė šokti, Arijana nepamiršo kelio į kultūros centrą – šokius laikinai iškeitė į teatrą, o netrukus vėl grįžo prie savo didžiausio pomėgio.
„Šokis man visada buvo labai svarbus”, – pripažįsta Arijana. Net augindama vaikus ji nepraleido nė vienos kolektyvo repeticijos, nė vieno koncerto, nė vienų gastrolių užsienyje. A. Zairienė – laiminga moteris, nes jos mama nepaleisdavo iš akių pirmojo, paties mylimiausiojo, savo anūko – reikalui prispyrus netgi vesdavosi jį į darbą. Dabar nei repetuoti, nei koncertuoti niekas netrukdo, nes vaikai jau užaugo, o dukra Austėja irgi tapo „Nemunėlio” šokėja – dar mažutę Arijana pati ją nuvedė ir patikėjo ugdyti choreografei Jolantai Telišauskienei.
Per du dešimtmečius „Nemunėlio” šokėjai tapo lyg viena šeima, todėl supranta vieni kitus iš pusės žodžio. Ir tikslas visų yra vienas – būti geriausiais.
„Visi žinom, ko siekiam. Jei važiuojam į konkursą, vadinasi, reikia pirmos vietos. Šokis nepaprastai gerai atpalaiduoja, išvėdina iš galvos visas blogas mintis – tas dvi repeticijų valandas galvoji tik apie tai, kaip geriau įvykdyti vadovės paliepimus”, – sakė moteris, vakarais iš kultūros centro grįžtanti kupina naujų jėgų.
Nors repeticijos, pasiruošimas renginiams, kelionės su kolektyvu atima daug laiko, Arijanai jo niekada nebūna gaila. Su kolektyvu apkeliauta visa Lietuva, kiekviename kampelyje yra daugybė draugų, kurie visuomet laukia atvažiuojant, koncertuota Anglijoje, Vokietijoje, net keliuose Lenkijos miestuose, Moldovoje, dalyvauta konkurse Kroatijoje.
Kelionės – ne tik Arijanos, bet ir visos jos šeimos aistra. Nėra žiemos, kad abu su Robertu ar net visi keturi nepatrauktų į kalnus slidinėti. Tokios kelionės labai suartina tėvus ir vaikus, padeda geriau vieniems kitus pažinti. Kad nesijaustų užsienyje nesmagiai, prieš keletą metų Arijana nutarė atnaujinti anglų kalbos žinias, dėl to vieną dieną per savaitę dabar nuolat skiria šios kalbos pamokoms.
Dėl tokios pomėgių gausybės, atrodytų, darbui laiko neturėtų likti. Tačiau verslininkei darbas nėra tik pareiga, kurios norėtų išvengti. Greičiau tai malonumas, suteikiantis gyvenimui prasmę. Jaunystėje tapusi prekybininke jokio kitokio verslo Arijana niekada nė negalvojo imtis.
„Nieko nėra geriau už gražius, kokybiškus rūbus. Patikėkite, gerą rūbą aš moku pažinti”, – aiškino Arijana. Antrą dešimtmetį jurbarkiečius rengianti moteris domisi mada ir visada žino, ką patarti pirkėjai, norinčiai gražiai atrodyti. Jai pačiai, regis, tokių pastangų nė nereikia – net su rankomis megztu megztiniu ir džinsais ji atrodo gražiai. Greičiausiai todėl, kad žvilgsnį patraukia ne brangūs ir madingi rūbai, o šios moters vidinis spindesys, priverčiantis aplinkinius šypsotis, ir iš jos sklindanti energija.
Psichologai sako, kad iš to gali pažinti laimingą žmogų. Kokia Arijanos laimės formulė, klausti nereikia. „Aš viską darau pati – ir gėles auginu, ir pyragus kepu, ir mezgu”, – prasitaria moteris, kasdienei ruošai nedaug turinti laiko, bet sugebanti jį racionaliausiai išnaudoti.
Energijos „baterijas” Arijana prisikrauna rytais, švintant vesdama į panemunę pasivaikščioti du savo šunis. Vilkšunis, keturių tankistų garbei pavadintas Šariku, ir draugės padovanota mažutė Osa, iškart tapusi dar vienu Zairių šeimos nariu, Arijanai teikia labai daug džiaugsmo. „Šiuose namuose niekada negyvenau be šunų, nes visada juos labai mylėjau ir myliu”, – pripažįsta verslininkė, save vadinanti šeimos ir namų žmogumi.
Ir iš tiesų – kiekvienoje Roberto ir Arijanos namų kertelėje nesunku pajusti moters širdies ir rankų sukurtą jaukumą. Nors prie vos ne pačiame miesto centre esančio namo yra tik lopinėlis žemės, Arijana visuomet turėdavo lysvę žalumynams ir šiltnamį. Tą malonumą pernai iš jos atėmė priestato statybos, tačiau atsižadėti sukišti rankas į žemę ji nesutinka – vasarą prie namų vėl žydės gėlės.
Gėlės ir yra Arijanos namų pasididžiavimas. Žiemą klampojančiųjų sniegynuose žvilgsnį patraukia už lango svyrančių įvairiaspalvių orchidėjų žiedai – žmonės nevalingai sustoja jais pasigėrėti, svarsto, kokią paslaptį žino jas auginanti moteris. Nors Arijana mano, kad orchidėjoms labiausiai patinka saulė, lepiems augalams vien saulės spindulių neužtenka. Už rūpestį ir meilę orchidėjos Arijanai atsidėkoja ne tik žiedais. Iš jų atžalų A. Zairienė jau yra užsiauginusi ne vieną jauną augalą.
Nė minutės namuose be darbo nesėdinti verslininkė viską daro su didžiausiu malonumu. „Man smagu išbandyti draugių patikrintus pyragų receptus, o mezginys ramina nervus ir atpalaiduoja nuo dieną patirtos įtampos. Tik maistą gaminu iš reikalo – kad nebūtų jokių „E”. To reikia mano šeimai”, – sakė Arijana.
Vasarą ji padeda mezginį į spintą ir sėda ant dviračio. Laisvą nuo šokių repeticijų laiką verslininkė leidžia gamtoje. Sulekia vakarais su draugėmis pas Kalnėnuose gyvenančią bičiulę ir patraukia visos kartu į miškelį uogauti. Kai pačios iki valios pasimėgauja žemuogėmis ir mėlynėmis, saujomis beria uogas į kibirėlius ir veža namo. Šeimą Arijanos surinktos miško uogos džiugina ne tik vasarą – ir žiemą jomis kvepia namai, nes šaldiklis puikiai išsaugoja miško uogų kvapą ir skonį.
Ar įmanoma taip visur suspėti ir dar rasti laiko smagiems susitikimams su draugėmis, iškyloms į gamtą, išvykoms pasižmonėti? „Gyvenimas yra toks, kokį susikuri – niekas neateis, nepalinksmins, nepasiūlys ką nors įdomaus nuveikti, jei pats to nenorėsi. Man pavyko susikurti smagų gyvenimą ir dėl to esu laiminga – myliu žmones, šunis, gėles, paukštelius ir viską, kas aplink mane yra gyva”, – sako verslininkė, niekada specialiai neieškojusi laimės. Laimė pati Arijaną susirado ten, kur buvo likimo jai lemta gimti.
Daiva BARTKIENĖ
