Jurbarko kultūros centro tremtinių choras „Versmė“, vadovaujamas Marijos Tautkuvienės, birželį atšventė 25-metį. Šventei pasirinkę skaudžios Lietuvos istorijai – Gedulo ir vilties dienos išvakares, tremtiniai dar kartą visiems priminė, kad jų dainos – meilės Lietuvai ir skausmingo tėvynės ilgesio išraiška.
Ketvirtis amžiaus praėjo nuo tų dienų, kai Vydūno gatvėje pas Aldoną Kleinienę susirinkę politiniai kaliniai nusprendė kurti ansamblį ir ne žodžiais, o lageriuose skambėjusiomis dainomis priminti pasauliui Lietuvos okupaciją. Netrukus paaiškėjo, kad norinčiųjų dainuoti kur kas daugiau nei gali susiburti ansamblyje, todėl buvęs Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas šviesios atminties Romualdas Staugaitis nusprendė, kad reikia kurti chorą ir kartu su Antanu Kasiuliu bei Ada Baubliene prikalbino tuometės muzikos mokyklos direktorę Mariją Tautkuvienę paimti dainuojančius tremtinius į savo globą. Nors devinto dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje pūtė stiprūs laisvės vėjai, komunistų partijos valdomoje šalyje sutikti vadovauti tokiam neįprastam kolektyvui buvo nemažas iššūkis, juo labiau kad jokio finansavimo nei kolektyvui, nei jo vadovei tada niekas neskyrė.
Atėjusi į pirmąją repeticiją M. Tautkuvienė rado 38 choristus. „Tai buvo žmonės, neturintys jokio chorinio pasiruošimo, bet labai norintys dainuoti, kupini neišpasakyto entuziazmo. Supratau, kad kitų tokių niekur nerasiu“, – prisimena beveik ketvirtį amžiaus tremtinių choro „Versmė“ priešakyje stovinti M. Tautkuvienė, iki šiol negalinti patikėti, kad su nebejaunais, ligų kamuojamais tremtiniais per keletą metų apvažiavo visą Lietuvą, apdainavo visus atstatomus kryžius ir paminklus, dalyvavo visose Dainų šventėse.
Gražiausiais žodžiais chorvedė M. Tautkuvienė apibūdina nuo pat pirmųjų dienų kolektyve dainavusius ir tebedainuojančius Erną Petruitienę ir Vladą Meškauską, Gerhardą Endriulaitį ir Vincutę Lipniuvienę, Ireną Karklelienę, Aloyzą Klasčių, Remigiją Petrauskienę, Eleną Grigaitienę. Tai žmonės, kurie visada sudarė kolektyvo pagrindą, rūpinosi, kad chorui kelionėse nieko netrūktų. Choras, pasak vadovės, visais laikais kaip magnetas traukė tremtį išgyvenusius žmones – toli nuo Lietuvos būtent dainos primindavo jiems namus, palaikė viltį grįžti tėvynėn, įkvėpti saulėtų laukų gaivos. Tačiau vadovė nusprendė, kad kolektyvo lygis turi augti ir ragino tremtinius dainuoti ne tik jų pamėgtas liaudies dainas, bet mokytis sudėtingesnių, tobulėti padedančių kūrinių. Vienu pirmųjų tapo Liongino Abariaus „Mišios“.
Choristų balsams lavėjant, greta tremties ir liaudies dainų atsirado vis daugiau klasikos kūrinių. Išskirtinę vietą tremtinių repertuare turi „Vergų choras“ iš Dž. Verdi operos Nabukas – šį kūrinį jurbarkiečiai dainavo kartu su Anglijos vyrų choru.
Dvejus metus sunkiai dirbę, „Versmės“ dainininkai nustebino profesionalus savo sugebėjimais, tačiau į chorą ateinantiems naujokams teko labai pasistengti, kad pasiektų kolektyvo lygį, todėl pritapo ne visi norintieji dainuoti. Vis dėlto per 25 metus „Versmėje“ dainavo net 99 žmonės. Nebejauni, dažnai skausmų ir rūpesčių kamuojami, bet visada pakilios nuotaikos ir visi širdimi atsidavę kolektyvui – tokie yra dabartiniai „Versmės“ dainininkai. „Tai mano antroji šeima – esame tarsi vienas kumštis, iš žvilgsnio ar pusės žodžio suprantame, ko vieni iš kitų norime ir ką turime daryti, kad daina suskambėtų. Nepaprastai jais visais didžiuojuosi ir myliu, todėl kiekvienam linkiu kuo geriausios sveikatos ir stiprybės“, – sakė M. Tautkuvienė.
Beveik ketvirtį amžiaus šiems žmonėms atidavusi M. Tautkuvienė – reikli chorvedė, todėl niekam nedaro jokių nuolaidų. Visas dainas choras atlieka keturiais balsais, kiekvienai Birželio 14-ąjai parengia naują koncertinę programą, tradiciškai rengia kalėdinius koncertus. Ir choro repertuarą, ir pasirodymus labai pagyvina jurbarkietės tremtinės Emos Dovydaitienės skaitomos eilės – nemažai jos kūrinių tapo gražiausiomis „Versmės“ dainomis, prasmingus ir dainingus posmus rašo ir chore dainuojanti smalininkietė Joana Šakaitienė. Gilios minties, iš širdies plaukiantys, gyva istorija paremti kūriniai „Versmės“ repertuarą daro išskirtinį, todėl kolektyvas neatsigina kvietimų dalyvauti įvairiose šventėse ir tremtinių renginiuose.
Šie metai, pasak M. Tautkuvienės, dainininkams buvo išties nelengvi – teko rengti tris skirtingus repertuarus: „Versmė“ atsakingai ruošėsi jubiliejinei Dainų šventei, kaip pareigą priėmė kvietimą dalyvauti Politinių kalinių ir tremtinių dainų šventėje, o jurbarkiečius norėjo nustebinti išskirtine kolektyvo 25-mečio koncerto programa. Neįtikėtina, tačiau visi sumanymai chorvedei ir jos dainininkams pavyko.
M. Tautkuvienė neslepia pasididžiavimo savo kolektyvu: atrankoje į jubiliejinę Dainų šventę jis buvo pripažintas geriausiu respublikos tremtinių choru ir be jokių pastabų pakviestas dalyvauti.
Birželio 13-osios vakarą tremtinių dainų sulaikiusi kvėpavimą klausėsi ir pilnutėlė Jurbarko kultūros centro salė – kone dvi valandas trukęs koncertas patvirtino, kad „Versmė“ yra aukščiausio lygio kolektyvas. Šventę papuošė tremtinės Emos Dovydaitienės skaitomos eilės, gražiausia dovana ir choristams, ir Jurbarkui tapo knyga „Dainuojanti versmė“. Leidinio virželį puošia gintarinės Lietuvos kontūrai, o jos širdyje – Trispalvė ir tremtinių ženklas.
M. Tautkuvienės idėjai choro istoriją sudėti į knygą, kuri būsimoms kartoms neštų žinią apie žmones, dainomis artinusius Lietuvos laisvę, pritarė daugybė žmonių, tačiau knyga nebūtų išėjusi tokia graži ir turininga be buvusios Europos Parlamento narės dr. Laimos Liucijos Andrikienės pagalbos, pasisiūliusios finansuoti knygos leidybą.
Draugystė su Jurbarke politinę karjerą pradėjusia dr. L. L. Andrikiene prasidėjo taip pat beveik prieš 25 metus, kai rajono politiniai kaliniai ir tremtiniai parėmė jauną kandidatę rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą. 1993 m., Lietuvoje viešint Velso krašto delegacijai, po Jurbarko tremtinių koncerto Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos pirmininkas Eimutis Šova pakvietė „Versmę“ į pirmąją atsakingą kelionę. Lėšas jai taip pat rinko dr. L. L. Andrikienė.
Pasak chorvedės, ši kelionė tremties sunkumus įveikusiems, daugelį metų okupacinės valdžios stumdytiems ir ignoruotiems tremtiniams atrodė lyg neįtikėtinas stebuklas – jurbarkiečiams tremtiniams galimybė garsinti Lietuvą dainomis buvo suteikta net Valijos televizijoje.
Antrąją įsimintiną kelionę – choro viešnagę Strasbūre dr. L. L. Andrikienė jurbarkiečiams padovanojo „Versmei“ švenčiant 15 metų jubiliejų. Trijų šimtų egzempliorių tiražu išleista knyga įamžino gražiausius šių kelionių įspūdžius.
Pristatydama choro „Versmė“ dainininkų su jubiliejumi pasveikinti atėjusiems jurbarkiečiams knygą „Dainuojanti „Versmė“ Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Regina Kliukienė sakė, kad tai nepaprastas leidinys – jame sudėta visa Sibiro ledynuose, Kazachstano šachtose ir Tadžikijos stepėse užgrūdinta šių žmonių stiprybė, todėl knyga apie dainuojančius tremtinius bus tarsi paminklas visiems, kovojusiems už Lietuvos laisvę.
„Jūs esate didžiausias mūsų valstybės turtas, gyva Lietuvos istorija, skelbiate ypatingą meilę tėvynei, dainuojate apie ilgesį, kurį supranta tik savo žemės, savo šaknų netekęs žmogus. Būkit sveiki ir dar ilgai jaunimui dainomis priminkite mūsų šalies istoriją“, – linkėjo į Gedulo ir vilties dienos minėjimo renginius atvykęs Seimo narys Bronius Pauža.
„Versmė niekada nesustoja tryškusi – ir jūs negalite nustoti dainuoti, nes tai įpareigoja jūsų kolektyvo pavadinimas. Tikiu, kad ir mums, ir sau dar padovanosite ne vieną gražų jubiliejų, savo dainomis vienysite Lietuvą ir ugdysite jaunosios kartos patriotiškumą“, – sveikindamas kolektyvą sakė rajono meras Ričardas Juška, kurio mama taip pat daugelį metų dainavo šiame chore.
Kad 1990–1991 metais iš „Versmės“ sėmėsi stiprybės, neslėpė ir savo bičiulių pasveikinti atvykęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko pavaduotojas Edvardas Strončikas. Prieš 25 metus šalyje buvo susibūrę ir dainavo maždaug 60 tremtinių chorų, dabar jų liko tik 33. „Versmė“ yra šių kolektyvų priešakyje, nes yra aukšto lygio ir visų vertinamas choras“, – džiaugėsi E. Strončikas.
Nors daugelis kolektyvo narių jau skundžiasi sveikata, o po tokio įtempto sezono pavargusi jaučiasi ir choro vadovė, „Versmė“ tikrai dar ilgai dainuos. Ne tik dėl to, kad dainuoti kolektyvą įpareigoja simbolinę prasmę turintis pavadinimas, bet ir todėl, kad iš dainų tremtiniai semiasi jėgų – taip, kaip prieš septynis dešimtmečius jų sėmėsi tremtyje. Ir anuomet, ir dabar dainos jiems suteikia stiprybės iškęsti visas negandas, dainuojant užsimiršta fizinis skausmas, nutolsta rūpesčiai, o širdys pradeda plakti jaunystės ritmu. Daina žmogui – kaip geriausias vaistas, nes gydo ne tik sopulius, bet ir pakylėja sielą.
Daiva BARTKIENĖ
