Spalio 3 d. sukako 135 metai, kai gimė Vincas Grybas (1890–1941) – vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių monumentaliosios ir dekoratyvinės skulptūros kūrėjų. Jis buvo vienas pirmųjų dailininkų, į Lietuvą parvežęs geriausias XX a. neoklasikinės skulptūros tradicijas, kurias perėmė iš savo mokytojo, garsaus Prancūzijos skulptoriaus Emilio Antuano Burdelio, bei Paryžiaus muziejų, Vakarų Europos bažnyčių, gatvių ir aikščių.
Reikšmingos datos
Spalio 3-ąją, tikrąją skulptoriaus gimimo dieną, jubiliejus buvo paminėtas Zanavykų muziejuje kartu su Lukšių Vinco Grybo gimnazija. Pasak skulptoriaus anūkės Rasos Grybaitės, ten surengtas jaunatviškas ir šiltas spektaklis, paremtas Vinco Grybo tekstu-kūriniu, atgimusiu šiuolaikinėje formoje, tapo tikru tiltu tarp kartų.
Jurbarke ši reikšminga data spalio 4 d. Vinco Grybo memorialiniame muziejuje paminėta skulptoriaus kūrybai ir jos tęstinumui skirta konferencija. Pranešimus skaitė dvi viešnios: menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė, prieš daugiau nei du dešimtmečius parašiusi esminę monografiją apie V. Grybą, ir skulptorė, kultūros tyrinėtoja bei Vilniaus dailės akademijos lektorė Aušra Jasiukevičiūtė, žinoma dėl savo įžvalgių ir drąsių pasisakymų apie meno procesus. Renginyje skambėjo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro styginių kvarteto – Agnės Meilės, Jurgitos Gaubytės, Astos Jankauskienės, Onutės Švabauskaitės koncertas.
Klasikos įkvėptas monumentalumas
Docentė N. Tumėnienė savo pranešime „Moderni klasikos tradicija Vinco Grybo kūryboje“ akcentavo skulptoriaus kūrybos sąsajas su Prancūzijos meno aplinka ir klasikinėmis tradicijomis. Ji priminė, kad 1925–1928 m. V. Grybas gyveno Paryžiuje, ten mokėsi pas garsų skulptorių Antoine’ą Bourdelle’į, kurio mokykla ieškojo įkvėpimo klasikoje. Pasak lektorės, Bourdelle’is vertino Grybą kaip talentingą ir perspektyvų menininką. Tuo pat metu pas jį mokėsi ir lietuvių skulptorius Juozas Mikėnas.
„Grybas savo kūryboje dažnai atsigręždavo į klasikinę tradiciją, ypač bažnytinėje dailėje, rinkdamasis neoklasikos bruožus – tiesias linijas, aiškius kampus, korintines kolonas“, – teigė N. Tumėnienė. Pavyzdžiais ji įvardijo Kavarsko ir Sintautų bažnyčių altorių projektus, kuriuose, pasak menotyrininkės, Grybas kūrė grakščias, ištęstas kolonas, suteikiančias altoriams didingumo ir elegancijos.
Kalbėdama apie V. Grybo kūrybos išskirtinumą N. Tumėnienė ypač akcentavo postamento reikšmę jo paminkluose. „Aukštas postamentas ne tik išaukština vaizduojamą asmenybę, bet ir atveria architektūros bei skulptūros santykio galimybes. Daukanto paminklas pasižymi lengvumu, grakštumu, ištęstomis proporcijomis – postamentas ir skulptūra čia sudaro vienovę, perteikiančią idėją, tvarką ir ritmą. Kitų paminklų, tokių kaip Kudirkos ar Žemaičio, postamentai patys tampa meno kūriniais – jie pabrėžia figūros tvirtumą, jėgą ir idėjinį užtaisą“, – kalbėjo Tumėnienė.
Lektorė aptarė vieną žinomiausių V. Grybo kūrinių – 1932 m. sukurtą paminklą Vytautui Didžiajam, kurio postamente įrašyta dedikacija „Lietuvos galybės kūrėjui“. Šis paminklas po karo buvo sunaikintas, o vėliau atkurtas, tačiau, anot N. Tumėnienės, rekonstrukcija iškraipė autoriaus sumanymą.
„Originaliame variante iš bronzos išlietas Vytautas Didysis buvo vaizduojamas virš keturių nugalėtų karių – ruso, lenko, totoriaus ir vokiečio kryžiuočio, laikančio sulaužytą kardą. Šie reljefai buvo iškalti iš akmens, pabrėžiant jų pavaldumą Vytautui. Tuo tarpu atkurtame paminkle tiek Vytauto, tiek po jo kojomis esančių karių figūros pagamintos iš bronzos, sukuriant nepageidaujamą įspūdį, kad nugalėtos tautos tampa beveik lygiavertės Vytautui“, – pastebėjo menotyrininkė.
Skulptūros pulsas
Po savaitės, spalio 11-ąją, toje pačioje Vinco Grybo memorialinio muziejaus skulptūrų salėje vyks dar vienas svarbus renginys – Lietuvos skulptorių paroda ir palaikymo akcija muziejaus kolektyvui „Skulptorių kalbėjimai, skulptorių pakalbėjimai“. Parodoje dalyvaus net 40 skulptorių iš visos Lietuvos – nuo Vilniaus iki Liškiavos, nuo Kauno iki Anykščių. Renginio kuratorė – skulptorė Aušra Jasiukevičiūtė.
Būtent ji konferencijoje kalbėjo apie šiuolaikinės skulptūros raidą ir tradicijų tęstinumą XXI amžiuje. Menininkė kėlė klausimą – ar tikrai klasikinės skulptūros tradicija nyksta, ar priešingai – ji atsinaujina ir įgauna naujas formas. „Nors kai kurie teoretikai mėgsta kalbėti apie skulptūros pabaigą, aš manau priešingai – tradicija tęsiasi. Ji kinta, prisitaiko prie laiko, bet nenutrūksta“, – pabrėžė A. Jasiukevičiūtė.
Pasak menininkės, Lietuvos skulptūros tradicija turi gilias šaknis – nuo liaudies kūrėjų iki modernizmo ir šiandienos autorių. Ji priminė, kad egzistuoja kūrėjų karta, kuri nuosekliai tęsia profesionaliosios skulptūros liniją. „Tradicijos tęstinumas – tai ne užsikonservavęs paveldas, o gyvas procesas. Turime kūrėjų, kurie dirba tyliai, bet nuosekliai, ir tai rodo, kad apokaliptinės prognozės nepasitvirtina“, – sakė skulptorė.
A. Jasiukevičiūtė ypatingai akcentavo Vinco Grybo palikimo svarbą šiuolaikiniam menui. „Vinco Grybo kūryba – tarsi stuburas, iš kurio vis dar auga mūsų skulptūros medis. Jo darbai primena, kad menas – tai atsakomybė, drąsa ir pagarba tautos atminčiai. Prie jo vis grįš įvairios kartos, kad suprastų, iš kur esame kilę ir kaip menas gali gydyti žmogų“, – tvirtino menininkė.
Menininkė įsitikinusi, kad skulptūros ateitis priklausys ne nuo masinių tendencijų, o nuo asmenybių, kurios rinksis gilesnį, prasmingesnį kūrybos kelią. „Meno suvokimas niekada nebus masinis reiškinys. Visuomet atsiras žmonių, kurie įsiklausys, gilinsis, norės suprasti. Būtent tokie žmonės užtikrina, kad tradicija nenutrūks“, – kalbėjo A. Jasiukevičiūtė.
Paliesdama ir šiuolaikines technologijas, A. Jasiukevičiūtė neišvengė dirbtinio intelekto temos, vis dažniau aptariamos meno pasaulyje. „Dirbtinis intelektas gali maišyti, kopijuoti, kompiliuoti, bet jis nesukuria nieko naujo. Tik žmogaus siela, nešanti atmintį per kartas, gali kurti iš tikrųjų. Žmogus yra prigimtinis kūrėjas – be jo kūrybos nebus nei augimo, nei savigydos“, – sakė menininkė.
Nors ji pripažino, kad jaunimo susidomėjimas skulptūra šiuo metu sumažėjęs, A. Jasiukevičiūtė tai laiko laikina tendencija. „Ateis metas, kai žmonės pavargs nuo virtualumo ir ims ieškoti tikro prisilietimo prie medžiagos. Tada skulptūra vėl taps atradimu – sugrįš noras kurti rankomis, liesti, jausti“, – prognozavo ji. Pasak menininkės, skulptūros menui prognozuojama puiki ateitis, jei tik išliks kūrėjų, gebančių jungti technologijų pasaulį su žmogaus sielos jautrumu.
Muziejui – 65
Šiemet minimos ne tik žymaus skulptoriaus 135-ąsias gimimo metinės, bet ir V. Grybo memorialinio muziejaus sukaktis – jis įkurtas prieš 65-erius metus. „Tai ne šiaip muziejus. Tai mūsų šeimos atminties vieta, kuri išsaugojo ne tik senelio kūrybą, bet ir jo gyvenimo pėdsaką“, – sako skulptoriaus anūkė ir dabartinė muziejaus vadovė Rasa Grybaitė.
Vinco Grybo memorialinis muziejus Jurbarke saugo autentišką skulptoriaus kūrybos ir gyvenimo erdvę – namus, kuriuose jis dirbo iki pat tragiškos mirties. „Jurbarkas nebuvo jo gimtinė, bet čia buvo jo kūrybos vieta. Mums svarbu, kad ši erdvė išliktų tokia, kokią ją paliko Vincas Grybas – be perteklinio modernumo ar komercijos“, – tvirtina R. Grybaitė.
1941-aisiais sušaudžius skulptorių, šeimai teko išgyventi itin sunkų laikotarpį. „Senelį sušaudė, o šeima buvo išvaryta iš namų. Močiutė su sūnumi Gediminu turėjo ne tik ieškotis kito būsto, bet ir pasirūpinti Grybo palikimu – slėpti skulptūras šiene, daržinėse, net po grindimis, kad tik jos nebūtų sunaikintos. Tai buvo tylus pasipriešinimo būdas“, – pasakoja muziejaus vadovė.
Vėliau sovietinė valdžia mėgino „perimti“ Grybo palikimą. „1947 metais Jurbarke norėjo įkurti muziejų, bet ne menininkui, o tarybiniam žmogui. Kadangi senelio kūryba neatitiko komunistinės ideologijos, muziejus virto kraštotyros ekspozicija, kur eksponavo kolūkius ir gyvulius. Tikroji Grybo kūryba buvo nustumta į šalį“, – sako R. Grybaitė.
Lūžis įvyko 1956-aisiais, kai į Jurbarką atvyko skulptorius Juozas Mikėnas ir profesorius Pranas Gudynas. „Jie rado paslėptas skulptūras, kurios visus tuos metus laukė savo laiko. Tada įvyko pirmoji Vinco Grybo paroda. Nuo to prasidėjo kelias į tikrą muziejų“, – sako Rasa. 1960 m. muziejus pagaliau buvo įkurtas, veikė kaip M. K. Čiurlionio valstybinio dailės muziejaus filialas.
Didelį vaidmenį muziejaus istorijoje suvaidino ir Vinco Grybo sūnus, istorikas Gediminas Grybas. „Jis buvo pirmasis direktorius. Rinko archyvus, tėvo laiškus, nuotraukas, net dokumentus iš JAV, kuriuos siuntė jo brolis Juozas. Galima sakyti, kad muziejus gimė iš jo rankų ir atsidavimo“, – dalijasi Rasa.
Vėliau sekė didžioji rekonstrukcija, trukusi beveik dešimtmetį – nuo 1979 iki 1987 metų. „Buvo išplėstos erdvės, sutvarkyta dirbtuvė, atidaryta dabartinė ekspozicija. Tai buvo labai atsakingas laikotarpis – stengėmės nieko nesunaikinti, išlaikyti autentiškumą“, – pasakoja muziejaus vadovė.
1991 m., dėl Rusijos ekonominės blokados ir sudėtingos finansinės padėties, M. K. Čiurlionio muziejus buvo priverstas perduoti Vinco Grybo memorialinį muziejų Jurbarko rajono savivaldybei. Muziejus dešimt metų veikė savarankiškai. 2001 m., priėmus įstatymą, draudžiantį pensinio amžiaus asmenims vadovauti įstaigoms, iš pareigų buvo atleistas Gediminas Grybas – žmogus, be kurio muziejus nebūtų išlikęs.
„Tai buvo labai sunkus metas – tarsi antrą kartą iš mūsų būtų atimta dalis tapatybės“, – sako R. Grybaitė. Netrukus po to Jurbarko savivaldybė, siekdama „optimizuoti“ išlaidas, sujungė Vinco Grybo muziejų su Jurbarko krašto muziejumi, ir jis tapo pastarojo padaliniu. „Tas sujungimas buvo skaudus ne tik mūsų šeimai, bet ir muziejaus veiklai. Mūsų specifika – visai kita: čia ne kraštotyra, čia – dailės, kūrybos, atminties muziejus. Bet dirbame toliau, nes žinome, kad esame reikalingi“, – tvirtina R. Grybaitė.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
