Su rašytoja Violeta Šoblinskaite susitikome Veliuonos bibliotekoje. Kalba sukosi apie knygas. Nors buvo dar tik rytas, skaitytojai aktyviai varstė bibliotekos duris, ir tai, be abejo, džiugino rašytoją, kuri jau daugiau nei metus yra ir bibliotekininkė, veliuoniškiams padedanti pajusti skaitymo skonį.
Apie šaknis ir tremtį
Dabar jau nedidelė naujiena – rašytojas kaime. Bet Violeta Šoblinskaitė su vyru, irgi rašytoju, Gasparu Aleksa Veliuonoje apsigyveno prieš 17 metų, ir šaknis jau įleido. „Jau nebekelsiu kojos kitur: kur žmogus turi namus, ten jo ir šaknys, – sako Violeta ir pasakoja, kad sprendimą dėl Veliuonos priėmė, kai reikėjo slaugyti Gasparo mamutę. – Čia yra Gasparo tėviškė, o jis vis juokauja, kad kur begyveno, visur jautėsi kaip tremty.“
O Violeta, nors įsigyvenusi ir pamilusi Veliuoną, tremties jausmą tebesinešioja. „Mano tėviškė yra Žemaitija. Mane dešimties metukų į Vilnių išvežė, ir aš ilgai sapnuodavau Tirkšlių bažnytkaimį… Ir dabar, kai važiuojam į Žemaitiją, Gasparui sakau: čia oras kitoks, čia visi keliukai į dangų bėga… Lankyti nebelabai turime ką – vyresnioji karta baigia išmirti, bet yra kapeliai – močiutė ir senelis, proseneliai palaidoti. Kapinėse būna garsūs Šv. Marijos Magdalenos atlaidai – į juos važiuojame.“
Šiek tiek Žemaitijos yra ir rašytojos kūryboje. 2003 m. pasirodžiusiame romane „Vilkų marti“ šnekama ir bendrine lietuvių kalba, ir žemaitiškai, ir dzūkiškai.
Dzūkų išmoko kažkada gyvendama prie Baltarusijos sienos, beveik kaip atsiskyrėlė atokiam vienkiemy. Ten visi „geruoliai, kuriuos mylėjo“, irgi jau atgulę amžinojo poilsio. Ir dzūkų tarmė pasimiršo. O žemaičių – ne.
„Žemaičių tebemoku. Ačiū mano tėveliui amžinatilsį – jis mums su broliu, kai jau gyvenome Vilniuje, sakydavo: vaka, parėjuot nomėj, kningas pasidiejuot, i ka negirdiečiuo nė vėina žuodė lietovėška“, – Violeta puikiausiai žemaičiuoja, tik užrašyti nelengva.
„Dabar suprantu, kodėl tai buvo labai svarbu. Mes gyvenom Naujojoj Vilnioj – ten kalbų maišalynė, ir kompanija – internacionalas. Tarmė padeda saugoti kertinius dalykus“, – tęsia rašytoja ir patikina, kad „Vilkų marti“ nėra autobiografinis romanas, bet visiškas pramanas. „Gyvenime viskas truputį kitaip negu knygoje“, – sako.
… apie rašymą
O dabar ką rašote? „Dabar gyvenu už dividendus. Jau išėjo, tik aš dar nemačiau, poezijos knyga, prieš dvejus metus parašyta. Rusai turi gerą terminą: „roman v stichach“, mes tokio gero apibūdinimo neturime, tad mano poezijos knyga, kuri išvažiavo į Leipcigo knygų mugę, vadinasi „Romanas su Frau“. Tematika vokiška – pasakojimas apie tai, kaip lietuvei sekasi slaugyti senutę Vokietijoje“, – sakė rašytoja ir pridėjo, kad tema – iš gyvenimo, o tą gyvenimą aprašiusi su humoru.
Nebaigtas romanas jau trejus metus guli stalčiuje, nes Violetai ypač sunku sugalvoti savo knygų pabaigas.
Šiemet pasirodė V. Šoblinskaitės išverstas gruzinų klasiko Čabua Amiredžibio romanas „Mėnulio sūnus“– didžiulė knyga, trejų metų rašytojos darbas.
„Mes visi turim kažkokią šalį, kuri labai traukia. Mane žavi Gruzija. Šį pavasarį skrisiu ten jau penktą kartą – esam su Gasparu pakviesti į „Poezijos pavasarį“, – sako Violeta.
Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamo tarptautinio poezijos festivalio susitikimuose veliuoniškiai skaitys savo poeziją gruzinams ir lietuviams „Ten yra įdomiai. Prof. habil. dr. Vidas Kavaliauskas Tbilisio technikos universitete turi Lietuvių kalbos ir kultūros centrą, jį kasmet lanko apie 30 studentų, mokosi lietuvių kalbos, dainuoja lietuviškas dainas. Yra ir vadinamoji meilės tremtinių bendruomenė, kuri buriasi prie Tbilisio centrinės bibliotekos“, – pasakoja rašytoja. Gruzijoje veliuoniškiai rašytojai susitiks su kolegomis, aplankys vertėją Nana Devidzę. Jos vyro gimtieji namai Kachetijoje – didžiulis senoviškas pasiturinčio gruzino namas, pasak Violetos, rojų rojus.
Su vyru Gasparu Aleksa – jie vienas kito knygų skaitytojai ir pirmieji kritikai. „Bet mes visiškai skirtingi rašytojai,“ – sako Violeta.
… apie skaitymą
Į Violetą galima būtų kreiptis „bibliotekininke“. Bet nebūtina, nes ji pati savęs nedalija, tik juokiasi kartais piktnaudžiaujanti rašytojos padėtimi: į literatūrinius renginius pakviečia savo kolegų, kuriems nereikia mokėti pinigėlių.
Kai daugiau nei prieš metus pradėjo dirbti, Veliuonos biblioteka buvo senose, ankštose patalpose. Pasak Violetos, per laiką viskas apšiūra, sudulka, o atsinaujinti, kai esi suspaustas, neįmanoma. Naujas patalpas įrengti padėjo veliuoniškiai, knygų lentynas dažė ir pati rašytoja, o atėjus skaitytojams nusimaudavo pirštines ir užrašydavo jų išsirinktas knygas. Nė vieną dieną biblioteka nebuvo uždaryta, nes pagrindiniai skaitytojai – vyresnio amžiaus žmonės, ir atėję jie neturi pėdinti atgal, nešini tomis pačiomis knygomis.
Kraustydamasi į naują biblioteką, kiekvieną knygą perčiupinėjo ir su liūdesiu pastebėjo, kad yra ir tokių – gautų prieš 30 metų, o nė vienas skaitytojas jų nepaėmęs. „Knyga turi judėti, nes kitaip ji tik renka dulkes“, – neabejoja bibliotekininkė ir įvairiais būdais stengiasi knygas judinti.
Pirmadieniais ji neša knygas į darbovietes ir namus ir jau turi kuo pasidžiaugti – biblioteka įgijo gerų skaitytojų. Džiaugiasi bendradarbiavimu su gimnazija, darželiu. Mažiesiems – netikėtumas, kai ateina Pasakų bobutė, bet Violeta nori, kad skaitymo skonį pažintų ir jaunimas. „Yra ir poetų kaltės, kad jaunimas poezijos neskaito. Kai kam atrodo, kad poetas turi savo tekstuose per galvą verstis, būti toks – kažkoks! Deja, skaitytojai didžiojo „viduriavimo“ žodžiais nesupranta, o kai nesupranta – ir neskaito. Dabar su vyresniais vaikais repetuojame „Eglę žalčių karalienę“ – man ne teatro reikia, bet kad vaikai pajustų poezijos skonį, – sako Violeta. – Reikia tą daryti. George R. R. Martinas yra pasakęs, kad skaitantis žmogus išgyvena tūkstančius gyvenimų, o neskaitantis – tik vieną.“
„Skaitymas, mano galva, skiriasi nuo visų kitų menų. Pavyzdžiui, filmą žiūrėdamas gauni galutinį produktą, vaizdas fokusuojasi į tavo smegenis – tavo fantazija nedirba. O skaitydamas turi pats viską įsivaizduoti. Knygos lavina. Sakykim, sovietmečiu, kai gyvenom uždaroj erdvėj, mes puikiai žinojom, kas yra Paryžius: ir Pigalio aikštė, ir Noterdamas – nes skaitėm“, – tvirtina V. Šoblinskaitė.
Knyga lavina ir kalbą, o laikraščiai ir ypač televizija dažniausiai ją susina. Deja, televizijose, pasak rašytojos, dabar tik marmalas, į eterį atneštas gatvės žargonas.
Violeta su knygomis visą gyvenimą. Jos tėvelis, kalbininkas Adomas Šoblinskas, turėjo didelę biblioteką. „Net nuotrauka išlikusi, kur aš – visai dar varlė, dar skaityti nemokėjau, bet rankose su Vienuolio „Užkeiktaisiais vienuoliais“,– sako rašytoja ir papasakoja jokia paslaptimi nelaikomą savo biografijos faktą: kol Naujosios Vilnios bibliotekininkės susizgribdavo išimti iš lentynų draudžiamų autorių knygas, jas, užsikišusi už juostos, išsinešdavo Violeta – taip išsinešė Icchoką Merą, Solženyciną.
Daugybė knygų rašytojai yra padarę didelį įspūdį, ir kartais jai kyla pagunda įsiūlyti jas skaitytojams: „Kai kurie susigundo, kai kurie net labai. Yra skaitytojų, kurie ir patys gerai žino, ko nori.“
Tačiau nemažai skaitytojų mano, kad bibliotekininkas yra perskaitęs visas knygas ir gali pasakyti, kuri gera. „Paprastam žmogui atrodo, kad bibliotekininkė nieko daugiau neveikia, tik knygas ir teskaito. Atėjo žmogus – užrašė jam knygelę, ir vėl skaito. Ir man taip atrodė, kol nedirbau. O čia yra nematomo darbo į valias, skaityti beveik nėra kada,– sako Violeta. Tačiau patarti ji pasirengusi. – Su pasauline ir lietuvių klasika problemų nėra, o knygas, kurių anksčiau neskaitydavau, bet kurias skaito bibliotekos lankytojai, parsinešu namo, vakarais paskaitinėju.“
„Nuo rimto skaitymo, – prisipažįsta ji, – esu pavargusi, nes išvertusi Amiredžibį keturis kartus skaičiau korektūrą. Neseniai skaičiau Fransuazos Sagan dar neskaitytą knygą, tačiau Sagan joje nepažinau. Ir apskritai, kuo daugiau esi perskaitęs, tuo mažiau randi, kas tave sukrėstų – net ir rimtojoje literatūroje.“
… apie gyvenimo lauką
Violeta ir Gasparas Aleksai savo namuose įkūrė muziejų „Ars Terra“, kurio ekspozicijos, parodos, susitikimai skirti visiems, savo svečius – kultūros žmones – irgi pristato veliuoniškiams. Violeta džiaugiasi, kad garsiausio iš Veliuonos kilusio menininko Šarūno Šimulyno atminimas dabar įamžintas bibliotekoje. Taip plečiamas kultūros laukas.
„Nesakyčiau, kad mūsų gyvenimas Veliuonoje kitoks negu kitų, – vis dėlto mano Violeta. – Viską tą patį darom kaip ir visi – atsikeli, valgai pusryčius, kuri ugnį… Ateina pavasaris – reikia pasisėti daigus, reikia sodinti, ravėti. Ir sėjam, ir derlių imam. Aš mėgstu vekuoti, daryti visokius eksperimentus, mėgstu gaminti. Daug laiko atima, bet… Jeigu rūsy rudenį pilnos lentynos stiklainių su gardumynais, man tada linksma.“
Tikrai, argi ne tame pačiame – gyvenimo – lauke auga ir duona, ir kūryba.
Danutė Karopčikienė
