2018 m. LR Seimas paskelbė Vydūno metais. Kovo 22 d. buvo minimos filosofo, rašytojo, publicisto, kultūros veikėjo ir tautos žadintojo Vilhelmo Storostos-Vydūno 150-osios gimimo metinės, o šiai progai skirti renginiai tęsiasi visus metus. Vienas jų – susitikimas su Vydūno draugijos nariais Jurbarko viešojoje bibliotekoje.
Įkūrė draugiją
„Draugijų neturi tokie žymūs kūrėjai ir visuomenės veikėjai kaip Daukantas, Martynas Jankus, o Vydūnas turi. Nors jo kūryba nebuvo suprantama plačiosios visuomenės nei tada, nei dabar. Mes pasirinkome jį kaip visapusišką asmenybę, mokiusią tautą suprasti gyvenimą, ieškoti prasmės“, – sakė Vydūno draugijos pirmininkas Tomas Stanikas.
Vydūno draugija įkurta 1988 m. lapkričio 5 d. Vilniuje prie Lietuvos kultūros fondo. Šiemet draugija mini 30-metį. Skyriai, klubai veikia ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Draugija gimė Sąjūdžio aušroje, kai buvo švenčiamos Vydūno 120-osios gimimo metinės ir suvokta, koks svarbus buvo ir tebėra jo mokymas tautos išlikimui.
Draugijos nariu gali tapti kiekvienas, besidomintis Vydūno kūryba ir norintis prisidėti prie jo atminimo įamžinimo, darbų propagavimo bei idėjų tautos gyvenime įgyvendinimo.
Vydūno metais draugijos pastangomis surengta ne viena mokslinė konferencija, minėjimas, tačiau, pasak T. Staniko, kūrėjo darbams ir idėjoms sklaidos vis dar trūksta. „Vydūno reikia ieškoti gelmėje, gilintis į jo darbų prasmę“, – sakė draugijos pirmininkas, įsitikinęs, kad dauguma renginių daromi dėl pliuso, paviršutiniškai, nenorint pažinti tikrojo Vydūno.
Giliau ir plačiau pasidomėti Vilhelmo Storostos-Vydūno kūryba galima vartant apie jį išleistas knygas arba perleistą jo kūrybą. Pasak T. Staniko, knygų yra paruošta ne viena, tačiau vis sunkiau jas išleisti, neatsiranda rėmėjų.
Šiemet išleista Vydūno knyga „Paprastų lietuvių palikimas“. Šis Vydūno pasakojimas, parašytas lietuviškai iki 1912 metų, tada nebuvo išspausdintas. Dabar, po daugiau kaip šimto metų, išspausdintas jo vertimas į lietuvių kalbą kartu su vokiškojo 1948 metų leidimo fotokopija. Pernai Vokietijoje išleistas ir Leipcigo knygų mugėje pristatytas garsusis Vydūno veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Tai trečias šio vokiškai parašyto veikalo leidimas – pirmasis 1932 m. išleistas Tilžėje, antrasis – 1982 m. Čikagoje. Lietuviškas jo vertimas pasirodė 2001 m. Knygoje aprašytas dviejų tautų bendravimas.
Pernai išleista ir Vydūno kūrybos tyrinėtojų Vacio Bagdonavičiaus ir Aušros Martišiūtės-Linartienės parengta monografija „Vydūnas“, kurioje pateikiama išsami lietuvių mąstytojo biografija, analizuojama jo filosofija, kūryba.
Vydūno atminimas pernai įamžintas Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemelyje atidengiant jam skirtą paminklą. Paminklo Vydūnui projektą baigia įgyvendinti ir klaipėdiškiai. Vydūno metai pažymimi statant spektaklius, leidžiant pašto ženklus ir monetas. Šiųmetėje Dainų šventėje Teatro diena buvo skirta Vydūno kūrybai.
Pasak T. Staniko, ne visada galima įgyvendinti sumanymus – ketinimams Tilžėje surengti konferenciją ir atminimo lenta įamžinti ten dirbusį Vydūną kelią užkirto Rusijos ambasada, neišdavusi organizatoriams vizų. Atminimo lenta 2013 m. buvo įrengta Vokietijoje, Detmolde, prie namo, kuriame gyveno Vydūnas.
Klausimas be atsakymo
Į susitikimą su Vydūno draugijos nariais atėjo žmonės, susipažinę su lietuviškojo filosofo kūryba ir darbu, todėl lengvo turinio ir paprasto pasikalbėjimo niekas ir nesitikėjo. T. Staniko paskaita „Vydūnas apie sielos kultūrą“ lengva nebuvo.
Jau paskaitos pradžioje klausytojai buvo paprašyti įvardyti, kas yra siela. „Siela medicinai nerūpi. Bet žmogus yra ne tik kūnas, tik per jį reiškiasi. Žmogus yra siela, ir jos kultūra – labai svarbi“, – pokalbiui kvietė T. Stanikas. Jis pripažino, kad kalbėti apie kultūrą sudėtinga net ir su šviesuomene, o didžiajai daliai visuomenės ši tema – visai tolima ir nesuprantama.
Nors buvo svarstymų, kad siela – tai mažas taškelis, kuriame sutelkta visa žmogaus esmė, arba kažkas, kas mirus žmogui nemiršta, tačiau tikro apibrėžimo ir nuomonės, kas ji yra, nerado dar niekas. „Koks mūsų tikėjimas, taip mes sielą ir suprantame, tačiau ji – ne mokslo objektas, jos negalima ištyrinėti“, – tikino lektorius.
„Žmogus yra dvasinga būtybė, iškilusi virš erdvės ir laiko“, – mokė Vydūnas. Todėl jo pasekėjai tiki, kad žmogus yra kažkas ne erdvėje ir ne laike, jis yra siela, kilusi iš begalinės šviesos, kurią kiekvienas supranta savaip. Vienam tai – Dievas, kitam – kitas Visatos slėpinys.
Iš ko susideda kultūra?
Vydūnas teigė, kad žmogus yra kūrybos veiksnys, turintis kūrybos galios spindulį. Kurdamas žmogus kuria kultūrą, kuri yra žmogiškumo prado įsigalėjimas mums žinomame pasaulyje. Mąstytojas žmogiškumo reiškiniais įvardijo mokslą, meną ir dorą, kurie bėgant laikui vis keičiasi, tobulėja, tačiau žmogiškoji kultūra nėra mokslo sritis, ji kuriama vidumi.
Pasak T. Staniko, šiandien labiausiai įsigalėjusi daiktų gaminimo ir vartojimo kultūra. Mokslo, technologijų vystymas pirmiausia nukreiptas karo reikalams, o tai žmoniją veda į katastrofą. Materialinė, vartotojiška, egoistinė kultūra grasina klimato atšilimu.
Rašydamas savo darbus Vydūnas jau matė, kad materinė kultūra prislėgė žmogų, jis virto vergu, tapo priklausomu nuo daiktų, o apie dorą tapo nemadinga kalbėti. Pasak lektoriaus, jei žmogus po materinės kultūros sukeltų kataklizmų išliks, jis augs ir atsigręš į sielos kultūrą. „Mokslas naudingas, tačiau jis turi neslėgti, o jam tarnauti. Doros nėra, liko taisyklės ir susitarimai. Modernus menas nesirenka doros, o pripažįsta saviraišką. Menu žmogus parodo savo sielą, ir tik aukštos kultūros žmogus, gali sukurti aukštą meną“, – pastebėjimais dalijosi T. Stanikas.
Išeitį iš materialios kultūros nurodė Vydūnas, kuris mokė neapsiriboti daiktine, o rūpintis sielos kultūra, auginti asmenybę, o tai pasireikš aukštesniu mokslu, tauresniu menu ir žmogiškesne dora.
Ramstis – tikyba
„Bet koks gilesnis Vydūno kūrybos skaitymas atveda prie tikybos, bet ne religijos. Sielos kultūra auginama tik per tikybą“, – paskaitos esmę įvardijo lektorius. Pasak jo, tik tikyba gali suteikti galimybę šviesesniam mokslui, galingesniam menui ir tauresnei dorai, tačiau šiuolaikinis žmogus apie ją kalbėti vengia, tikyba tapatinama su bažnyčia.
Vydūnas ėjo į „šventnamius“, tačiau rėmėsi savo tikyba, kuri yra priemonė asmenybėms stiprinti ir auginti, o tai – viena sielos kultūros sąlygų. Sielos kultūros taip pat neištirsi, tačiau jei žmogus jaučia ir numano, kad siela – tai šviesa, jo kūryba, poelgiai bus aukštesni, pilnesni, doresni.
Sielos kultūros auginimas – užduotis valstybei, mokyklai, šeimai, tačiau būdą, kaip tą daryti, turi išradingai pasirinkti kiekvienas. Tai turėtų būti pagrindinė kiekvienos tautos užduotis. „Kiekvienoj sieloj reikia kurti šventyklą. Tai kiekvieno mūsų uždavinys“, – sakė T. Stanikas.
Susitikime su vydūniečiais išsakyta daug filosofinių minčių, skatinančių mąstyti apie žmogaus paskirtį, jo galimybes kurti gražesnį pasaulį. Nors Vydūnas savęs filosofu nelaikė, nekūrė filosofjos sistemos, jo darbai – ištisi mąstytojo minčių aruodai, kuriuose saują pilnaverčių, derlingų ir daigių grūdų, padėsiančių augti patiems ir auginti naują kartą, gali rasti kiekvienas.
Jūratė Stanaitienė
