Važinėti dviračiu dabar populiaru – panemunių plentu rieda turistai, ne tik užsieniečiai, bet ir lietuviai, dviračių takais ar laukų keliukais pedalus mina ir jaunimas, ir sveikatą stiprinantys pagyvenę žmonės. Tačiau nukakti kad ir puskilometrį į darbą, parduotuvę ar dar kur nors dažniausiai sėdame į automobilį. Bet ne visi. Šiandien „Trijuose kampuose” kalbiname tris moteris, kurioms dviratis – ne tik pramoga.
Važinėti įkvėpė Paryžius
Kai atšyla oras, į darbą iš namų Sodų gatvėje Vilma Umbrasienė važiuoja dviračiu. Jai draugiškai pamoja pro šalį zvimbiančių automobilių vairuotojai, o Vilma jiems atsako plačia šypsena, taip užsitikrindama vairuotojų pagarbą ir tolerantiškumą, nes dviratininkas iki šiol Lietuvos keliuose ir gatvėse neretai laikomas tarsi kokiu antrarūšiu eismo dalyviu. „Lietuvoje nėra važinėjimo dviračiais kultūros ir dviratininkai jaučiasi nesaugūs, bet pastebėjau, kad dviratininkėms dauguma vairuotojų dėmesingi, o ir šypsena, manau, padeda”, – teigė „Aslos” parduotuvės vedėja, kelionėje į darbą nepatirianti jokių nemalonumų.
Vilma dviratį itin pamėgo ir ėmė važinėti ne tik laisvalaikiu prieš porą metų pabuvojusi Paryžiuje. „Ten pilna dviratininkų. Moterys su Šanel kostiumėliais puikiai jaučiasi ant dviračių – kuo gi mes prastesnės?” – klausė savęs Vilma. Grįžusi pati sėdo ant dviračio ir įsitikino, kad jis tinka ne tik miško takeliais važinėti, o vilkėti nebūtina kelnėmis, puikiai tinka ir ryškiaspalvė suknelė. „Su ja, – sako Vilma, – nereikia nė šviečiančios liemenės – aš ir taip ryški, o važiuodama vakare apsimaunu šviečiančias kelnes ir gąsdinu visą Jurbarką.”
„Dviračiu važinėti ekonomiška ir – svarbiausia – tai labai gera mankšta”, – sako Vilma. Be to, jai labai svarbu ekologija, tik gaila, kad tiek nedaug žmonių ryžtasi automobilį pakeisti dviračiu. „Daugiausia važinėja dėl sveikatos. Kai padarė dviračių taką, juo labai daug važinėjančių, bet aš labiau mėgstu Smukučių miškelį, ten smagu, tik labai šiukšlina.”
Kaime visi turi dviračius
Matematikos mokytoja Birutė Balionienė dviračiu į darbą – Smalininkų mokyklą važiuodavo dar anais, sovietiniais, laikais. Gyveno nearti, su dviračiu buvo ir lengviau, ir greičiau.
„Kaip kaime gali be dviračio?- klausia mokytoja. – Laikydavau karvę, ganykla už 7 kilometrų, be dviračio neišsiversi. O jei kam atrodydavo keistai mokytoja su dviračiu, nekreipiau į tai dėmesio.”
Dabar, pasak Birutės, dviratis jai – kaip darbinis arklys. Juo iš sodo parsiveža obuolius, bulves. Moteris apgailestauja, kad sugedo jos senasis dviratis, o sutvarkyti nėra kam, teks vežti į Jurbarką.
Dabar važinėja anūkės dviračiu, o ši turi naują, lietuvišką – jie patvariausi.
B. Balionienės anūkė Neringa dvejus metus mokėsi europinėje mokykloje Briuselyje, nes tame mieste dirba jos mama. Metus Briuselyje gyveno ir Birutė. „Ten labai daug važiuojančių dviračiais, o kai būna dienos be automobilių, dviratininkų dar daugiau. Jiems sudarytos geros sąlygos, saugu – mieste skirtingomis spalvomis pažymėti dviračių ir pėsčiųjų takai, dviratininkai visada jų laikosi, o pėstieji ne visada. Į mokyklą daug vaikų atvažiuoja dviračiais, prirakina juos prie aukštos tvoros, kuria aptverta mokykla”, – pasakoja Birutė. Bet Neringa dviračiu nevažiuodavo, nes mokykla buvo arti, be to, pradinukų vienų iš mokyklos neišleidžia, juos po pamokų būtinai turi kas nors pasitikti.
Birutė ir jos anūkė Neringa pasakojo, kad Briuselio mokykloje labai geras mokinių popamokinis užimtumas – daugybė būrelių, vaikai maitinami, bet mokymo lygis kur kas žemesnis nei Lietuvos mokyklose, todėl šeima nutarė, kad gabiai mergaitei geriau mokytis Lietuvoje, ir jos su močiute grįžo į Smalininkus.
Dviračiu į mokyklą Neringa ir čia nevažiuoja – nėra kur palikti, gali kas ir pavogti. Tačiau abi su močiute dviračius mėgsta ir juos mina dažnai. Ne tik į sodą, Neringa kas vakarą apvažiuoja nemažą ratą vaizdingomis Smalininkų apylinkėmis.
Dviratis yra gerai!
Neįsivaizduoja savęs be dviračio jurbarkietė Rimgailė Gulbinienė. Kai sustabdžiau automobilį prie jos kiemo vartelių, Rimgailė prisivijo mane dviračiu. Sakė buvusi Kauno gatvėje, devynaukštyje ir „Maximoje” „moroženų” pirkti. Kai sodelyje obels pavėsyje laižėme ledus, Rimgailė prisiminė savo pirmąją didelę kelionę dviračiu.
„Gyvendama Kaune, 1975-ais ar 6-ais metais nusipirkau pirmą dviratį – „Saliutą” ir nutariau atvažiuoti į Jurbarką. Pavargau, bet niekada nebuvau mačiusi tokio gražaus kelio, kaip važiuodama dviračiu. Prigulu pievoje pailsėti, dairausi… Gal ketvirtą valandą popiet privažiavau Seredžių ir nusprendžiau toliau nebetęsti. Susistabdžiau mašiną, atvežė į Jurbarką. Tuomet vėl sėdau ant dviračio ir parvažiavau į tėvų namus tarsi tiesiai iš Kauno. Brolio vaikams, kurie čia atostogavo, padariau labai didelį įspūdį. Penkiolika metų nesakiau jiems teisybės”, – prisipažino Rimgailė. Kelionę ji sutrumpino tik todėl, kad bijojo suvėlinti – dviratis buvo prastas, važiavo lėtai.
„O, kokių seniau būdavo dviračių! Spalvotas tinklelis ant užpakalinio rato. Moterys važiuodavo su sijonais”, – gėrisi Rimgailė. Bet tokiu turbūt ir jai nebeteko važiuoti. Jau gyvendama Jurbarke prieš keturiolika metų dviratį ji gavo dovanų iš brolio. „Paskui nusipirkau šitą – geresnį, patogesnį, su trim bėgiais – gerai, kad nedaug, moku su jais elgtis”, – rodo ir džiaugiasi, kad ir senuoju jos dviračiu tebevažinėja moteris, kuriai jį atidavė.
Kai R. Gulbinienė vadovavo Naujamiesčio vidurinei mokyklai, į darbą irgi važinėjo dviračiu. Direktorė su dviračiu! Ir šiandien ji linksmai prisimena, kad kai per Mokytojų dieną mokiniai pavaduoja mokytojus, tas, kuris buvo direktorius, važinėjo koridoriais dviračiu.
„Dviratis yra gerai! – sako mokytoja Rimgailė, – juo važiuodamas niekad nepavargsti. Ir vaikai mėgsta dviračius, važiuodavau su jais į žygius.” Prisimena ir atsitikimą, kaip mokiniai po egzamino, kuriame ji stropiai vykdė komisijos narės pareigas, pradūrė jos dviračio padangą, bet ir tai vertina linksmai – tokie jau tie vaikai.
Automobilio Rimgailė nevairuoja. „Ir nenoriu, – sako, – kaip ne kiekvienas gali skambinti pianinu, taip ne kiekvienas gali būti vairuotojas. Kai prisireikia mašinos, sėdu į taksi.” Nenori ir, matyt, neturi to, jos žodžiais tariant, periferijos sindromo – kad tik su mašina ir kuo prašmatnesne.
Ant lentynėlės suvenyrinis dviratukas – mokytojų dovana, ant sienos – Rimgailės su paspirtuku nuotrauka – detalės namų, kuriuose gyvena dviračio gerbėja.
Danutė Karopčikienė
