Ateinančią savaitę Vilniuje rengiamas pieno gamintojų suvažiavimas. Jo organizatoriai kviečia žemdirbius ne tik išsakyti savo problemas, bet ir parodyti Vyriausybei, Seimui ir Prezidentei, kad nesirengia ilgiau būti perdirbėjų vergais.
Pieno ūkių nemažėja
Jurbarko valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiojo veterinarijos gydytojo–inspektoriaus Romaldo Urbono duomenimis, rajone yra 1100 pieno statytojų. Nors rugpjūčio mėnesį prasidėjus Rusijos paskelbtam maisto produktų importo embargui supirkimo kaina krito 30 proc., karvių skaičius pernai nesumažėjo – kaip pieno ūkiuose buvo, taip ir tebeturime apie 8,5 tūkst. karvių, kurių pienas parduodamas perdirbti.
Nemažas pieno kiekis į rajoną pritraukia supirkėjus iš visos Lietuvos. Jurbarko valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje užregistruoti 13 įmonių pieno supirkimo punktai. Net 13 punktų turi žemės ūkio kooperatyvas „Sintautų pienas“, 11 punktų rajone įrengė kooperatinė bendrovė „Raseinių pienas“, 9 supirkimo punktus valdo AB „Rokiškio sūris“, 8 – „Vilkyškių pieninė“. Iš viso rajone veikia 61 pieno supirkimo punktas.
O vienas didžiausių šalyje pieno perdirbėjų – „Žemaitijos pienas“ Jurbarko rajone išlaiko vos du pieno supirkimo punktus – Pavidaujyje ir Pauliuose. Įmonės pienovežiai dažniausiai suka į ūkius, parduodančius pieną iš fermose įrengtų pieno blokų. Tokių ūkių rajone yra 110.
Kaip ir pieno supirkimo punktų, daugiausia statytojų turi „Sintautų pieninė“ – net 247. „Vilkyškių pieninė“ superka pieną iš 171 ūkio, o Skirsnemunėje įsikūręs žemės ūkio kooperatyvas „Panemunys“ šiuo metu turi 149 aktyvius pieno statytojus.
Nors žiemą užtrūkus karvėms, pasak R. Urbono, kai kurie statytojai pieno laikinai neparduoda, tačiau pieno ūkių mažėjimo tendencijų tikrai nėra. Atvirkščiai – nuo 2013-ųjų pradžios pieno ūkių rajone dargi keliomis dešimtimis padaugėjo.
Vyriausiasis valstybinis veterinarijos gydytojas–inspektorius mano, kad tuo metu, kai supirkimo kainos didėjo, atsirado norinčių parduoti pieną ūkių, kurie laiko karves savo reikmėms. Tokių ūkių, kurie pieno perdirbti neparduoda, rajone yra dar apie 1000.
Pigiausias Europoje pienas
Pastarąsias savaites Jurbarko rajone su kaimo žmonėmis nuolat susitinkantis Seimo narys, Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Pauža tikina, kad visur girdi tą patį: kaina maža, ūkininkai skaičiuoja nuostolius ir klausia, ar dar ilgai teks kentėti.
„Jurbarke – kaip ir visoje Lietuvoje, tendencijos tokios pačios. Ūkininkai svarsto, ar nereikėtų naikinti bandas ir užsiimti augalininkyste. Ypač sudėtinga padėtis mažuose ūkiuose, kur pieno kaina nukritusi žemiau proto ribos, ir ten, kur dar neišmokėtos investicijoms paimtos paskolos“, – sakė B. Pauža.
Seimo narys pripažįsta, kad žemdirbių nerimas pagrįstas. Kai kurios pieninės sausio mėnesį dar kartą sumažino pieno supirkimo kainą. „Marijampolės pieno konservai“, lyginant su gruodžiu, pieno statytojams moka 15 proc., „Rokiškio sūris“ – 8 proc., Lukšių pieninė, turinti filialą Jurbarke, – 7 proc. mažiau. Šiuo metu vidutinė pieno supirkimo kaina yra tik 18–19 euro centų, tačiau smulkūs ūkiai, parduodantys mažai pieno, už kilogramą gauna vos 14 centų.
Seimo nario B. Paužos turimi skaičiai rodo, kad Lietuvoje pienas superkamas pigiausiai Europoje.
Praėjusių metų sausio–lapkričio mėnesių vidutinė pieno supirkimo kaina Europos Sąjungos šalyse buvo 375 eurai, Estijoje – 334 eurai, Lenkijoje – 324 eurai, Latvijoje – 297 eurai, o Lietuvoje – tik 290 eurų už toną.
„Svarbiausia, kad ES šalyse pernai pienas dar ir 3,5 proc. brango, o Lietuvoje atvirkščiai – smarkiai, per metus vidutiniškai 11 proc., pigo. Daug sako praėjusių metų sausio ir rugsėjo mėnesių vidutinių pieno supirkimo kainų palyginimas: sausį perdirbėjai už toną pieno mokėjo 364 eurus, o rugsėjį – tik 227 eurus. Toks staigus pieno supirkimo kainų kritimas nepraėjo be pasekmių. Gera girdėti, kad Jurbarke žemdirbiai tokie kantrūs ir karvių neišparduoda, bet Lietuvoje nuo rugpjūčio, kai prasidėjo embargas, karvių sumažėjo 4,6 proc.“, – sakė Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas.
B. Paužą stebina, kad mūsų šalies pieno perdirbėjai, taip smarkiai skriaudžiantys vietinius ūkininkus, latviams ir estams už pieną moka gerokai daugiau.
Pernai Lietuvos pieno perdirbimo įmonės iš Europos Sąjungos šalių supirko 426 tūkst. t žaliavinio pieno – net 6 proc. daugiau nei 2013 metais. Daugiausia – 63 proc. pieno perdirbti buvo nupirkta Latvijoje. Vidutinė supirkimo kaina – 300,4 Eur/t, arba 10 proc. didesnė nei Lietuvoje.
Nors Estijoje pieno nupirkta mažiau, už jį sumokėta 20–25 proc. brangiau nei Lietuvos ūkininkams.
„Pirkdamos pieną užsienyje mūsų įmonės, lyginant su vietiniams ūkininkams mokamomis kainomis, permokėjo 63 mln. Lt – kone tiek pat, kiek Europos Sąjunga ir Lietuvos valstybė dabar pieno ūkiams išmokėjo laikinosios paramos. Uždrausti pirkti pieną užsienyje Vyriausybė negali, nes pažeistų laisvosios rinkos principus“, – tvirtina Seimo narys.
Siūlo riboti antkainį
Žemės ūkio viceministras Albinas Ežerskis mano, kad būtent laisvoji rinka ir kalta dėl žemdirbių problemų. „Monopolio sąlygomis laisvosios rinkos dėsniai neveikia. Tokiu atveju turi įsikišti valstybė ir sutvarkyti nenormalius ekonominius santykius. Pirmiausia – uždrausti diskriminacines kainas“, – įsitikinęs A. Ežerskis.
Pasak viceministro, nenormalu, kai ūkininkai bijo monopolistų perdirbėjų, o perdirbėjai lygiai taip pat bijo monopolistų prekybininkų, galinčių bet kada atsisakyti parduoti kurios nors įmonės pagamintą produkciją. „Mano žiniomis, 30 proc. produkto vertės pasiima prekybininkai, 40 proc. – perdirbėjai, o ūkininkui, kai jis sumoka PVM, nelieka nė 20 proc. Jeigu gamintojui nelieka nė penktadalio vertės, kai prekyba pasiima visą trečdalį, tokios situacijos niekaip nepavadinsi sveika. Todėl siūlau įvesti ne didesnį kaip 10 proc. antkainį. Ne tik pienui, bet ir mėsai, nes su mėsos gamyba tokia pat situacija“, – tvirtina žemės ūkio viceministras A. Ežerskis.
Nors tokios priemonės, pasak viceministro, kai kam gali atrodyti drastiškos, bet jos būtų naudingos ir patiems perdirbėjams, kurie dėl trumparegiškos savo politikos sunaikino smulkiuosius ūkius ir jau prarado trečdalį vietinės žaliavos, o dabar, pasmerkę išnykti dar ir vidutinius pieno ūkius, gali prarasti dar antra tiek. „Kai kiekvienas parduotas pieno litras smulkesniam ūkininkui jau atneša po 10–20 centų nuostolį, kiek ilgai toks ūkis dar judės iš savo rezervų?“ – svarsto viceministras.
A. Ežerskis mano, kad valstybė galėtų išgelbėti savo ūkininkus, nustatydama, kad už tokios pat kokybės pieną turi būti vienodai ir mokama, neskirstant ūkių pagal parduodamo pieno kiekį. Viceministras įsitikinęs, kad perdirbėjų argumentas, jog mažų ūkelių pienas prastesnės kokybės, nėra teisingas.
„Jie taip pateisina savo suktybes. Tikrąją padėtį galima būtų sužinoti tik tuomet, jei pieno tyrimai nepriklausytų nuo perdirbėjų, todėl siūlau įvesti privalomą melžiamų karvių kontrolę, valstybei kompensuojant 70 proc. pieno tyrimų kainos – tai leistų kontroliuoti ne tik pieną parduodančius ūkininkus, bet ir perdirbėjus“, – mano viceministras.
Laukia ministerijos pasiūlymų
Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas B. Pauža priminė, kad perdirbėjų ir prekybininkų santykius turėtų reguliuoti Konkurencijos tarnyba, tačiau pripažino, kad ji neveiksni – tyrimai trunka metų metus, o baigiasi dar ilgiau užsitęsiančiais teismais.
Tai akcentuota ir prieš Kalėdas Seimo priimtoje rezoliucijoje. Ta pati rezoliucija įpareigojo Žemės ūkio ministeriją parengti pasiūlymus, kaip turėtų būti paskirstoma sukurta pieno produktų pridėtinė vertė – kokią galutinės kainos dalį turi gauti žemdirbys, perdirbėjas ir kiek turėtų likti pardavėjui. „Labai svarbu tai teisingai nustatyti, bet kol kas ministerija Seimui pasiūlymų dar nepateikė“, – pripažino Seimo narys.
Pasak B. Paužos, žemdirbiams nepatinka, kai kalba pasisuka apie darbo našumą, nes dažnai jie savo darbo neįvertina pinigais. Jei skaičiuotų, Seimo nario nuomone, suprastų, kad iš nuostolių neišbrenda. Dėl to daugelis bijo investuoti į savo ūkius. Tam tikrą garantiją ūkininkams duotų ilgalaikė žemės ūkio plėtros strategija, kurią parengti Seimas įpareigojo Žemės ūkio ministeriją.
Kokios naudos gali duoti pieno gamintojų suvažiavimas ir jo organizatorių planuojamos protesto akcijos? „Nei mes pritariame šiai iniciatyvai, nei ją stabdome. Jei žemdirbiai kultūringai išsakys savo problemas, bus visiems į naudą. Aiškumo dėlei reikėtų apsikeisti nuomonėmis – nieko baisaus čia nematau“, – tvirtina B. Pauža.
Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas įsitikinęs, kad žemės ūkio ministerijai parengus pasiūlymų paketą padėtis turėtų pradėti keistis – žinoma, jei Seimas tam pritars. Vilties teikia ir pasauliniuose pieno produktų aukcionuose pradėjusios kilti sviesto, pieno miltų, sūrių kainos. „Man atrodo, kad jei mūsų šalies pieno perdirbėjai bus sąžiningi, pieno supirkimo kainos turėtų didėti. Bet kol apsisuks visas ratas – dar užtruks“, – teigia Seimo narys.
Daiva BARTKIENĖ
