Vasario 20 d. Jurbarko viešoji biblioteka tapo erdve, kurioje susitiko žodis ir muzika. Čia jurbarkietė Loreta Ogorodnikienė, geriau žinoma pseudonimu Lora, pristatė antrąją eilėraščių knygą „Išdalyti žodžiai“. Vakaro pokalbį su autore vedė psichologė Jūratė Griciūtė, o jautrią nuotaiką kūrė bardai Rimas Liorančas ir Arvydas Pilipauskas, atlikę dainas, sukurtas pagal autorės eiles.
Du vardai
Loreta Lora – vardas, kuriame telpa dvi moters tapatybės. Oficialiai poetė yra Loreta, tačiau artimiesiems ir bičiuliams dar nuo mokyklos laikų ji tiesiog Lora. „Socialiniuose tinkluose daugelis mane pažįsta kaip Loretą Lorą. Vieniems tai skamba kaip paslaptingas slapyvardis, kitiems – kaip kūrybinis ženklas. Tačiau draugai mane visada vadino Lora. Tad ir „Facebook“ paskyroje pasivadinau abiem vardais, kad būtų ir oficialu, ir sava“, – pasakoja knygos autorė.
Kūryba į moters gyvenimą pasibeldė labai anksti. Pirmąjį eilėraštį ji sudėliojo dar vaikystėje, būdama vos aštuonerių ar dvylikos metų, o naujausias jos kūrinys gimė visai neseniai – šių metų vasario 16-ąją. „Mūza pirmiausia aplankė Loretą dar paauglystėje. Paskui ji ilgai tylėjo ir Loreta Lora sugrįžo jau visai kitu laiku. Rašau ne dėl ambicijų ar noro būti matomai, o dėl vidinės būtinybės. Poezija man tapo terapija, padedančia nelaikyti savyje nei savo, nei kitų žmonių išgyvenimų“, – tvirtina poetė.
Kūryba gimsta iš būsenos
Eilėraščiai Loretą aplanko įvairiai. Dažniausiai vakarais, kai ateina laikas apmąstyti praėjusią dieną, tačiau įkvėpimą teikia šviesa, ypač būnant gamtoje. Gamta autorės gyvenime užima ypatingą vietą ir yra dar viena terapijos forma. „Eilės gimsta prie Nemuno, prie Mituvos ar vienuolyne. Tačiau galbūt ne vieta yra svarbiausia, o pati vidinė būsena“, – prisipažįsta Loreta Lora.
Poetei svarbu, kad kūryba „skambėtų“, todėl ji renkasi rimuotą formą, artimą klasikinei lietuvių poezijai. Jos įkvėpėjai – Justinas Marcinkevičius ir Salomėja Nėris. Autorės eilėse pasakojamos žmonių istorijos yra atpažįstamos, paprastos, bet labai jautrios. Įdomu tai, kad minčių sudėliojimas į stulpelius neužtrunka – dažnai eilėraštis gimsta vos per penkias ar dešimt minučių. Vėliau ji peržiūri tik gramatiką, o pačių minčių beveik niekada nekeičia: „Jeigu jos jau atėjo, vadinasi, tokios ir turi likti.“
Rašymas kaip vaistas
Nors kūryba Loretą lydėjo nuo jaunystės, jos eilės ilgus metus gulėjo stalčiuje. Autorė sako, kad jos tiesiog „pabuvojo ramiai“, kol gyvenimas atnešė sunkių išbandymų. Lemtingu lūžiu tapo tragiškas brolio likimas – būtent tada moteris suprato, kad rašymas gali tapti vaistu. „Eilės išsilieja tam, kad nelaikyčiau savyje ne tik savo istorijos, bet ir svetimų skaudulių ar džiaugsmų“, – sako ji. Išdrįsti nebeslėpti kūrybos padėjo psichologės Ingos Juotkūnės paskatinimas ir perskaityta knyga apie depresiją. Tai leido suvokti, kad dalijimasis jausmais yra ne silpnumas, o išsilaisvinimas.
Pirmoji jos knyga „O aš tylėsiu“ buvo dedikuota broliui, antroji – „Išdalinti žodžiai“ – yra visai kitokia. Autorės gimtadienio išvakarėse pasirodęs leidinys skirtas gyvenimui, šviesai ir dėkingumui, kurio šiandieniniame pasaulyje, poetės manymu, labai trūksta. „Mes per dažnai skubame, per dažnai skundžiamės ir per retai padėkojame. Aš esu už šypseną ir paprastus dalykus“, – tikina Loreta.
Eiliuotos istorijos
Didžioji dalis Loretos Loros kūrybos nėra apie ją pačią. Naujoje knygoje iš 60 eilėraščių tik vienuolika skirti asmeninei patirčiai. Visa kita – išgirstos, priimtos ir per save perleistos kitų žmonių istorijos. „Daugelis galvoja, kad rašau apie save, bet tai netiesa“, – sako autorė.
Knygoje skaitytojai ras eilių, skirtų sūnums, mamai, draugams ir pažįstamiems – visiems, kurie ateina su moterimi pasikalbėti. Nors ji kūriniuose neįvardija konkrečių asmenų, dažnai jų paklausia, ar teisingai suprato jų jausmą. Tik vienas eilėraštis knygoje liko parašytas apie žmogų, kuris apie tai net nežino. „Tąkart man tiesiog buvo labai sunki diena“, – prisipažįsta ji.
Bendrystės vaisius
Loreta Lora yra socialinė darbuotoja. Ji atvirai sako, kad knygų leidyba dirbant paprastą darbą kainuoja nemažai, todėl džiaugiasi, kad šis leidinys gimė iš bendrystės. „Prie jos atsiradimo prisidėjo daug žmonių. Išeinant iš darbo kolektyvas padovanojo lėšų leidybai, o artima draugė neatlygintinai pasirūpino maketavimu. Iliustracijas kūrėme kompiuteriu“, – pasakoja autorė.
Knyga tapo puikia dovana sau gimtadienio proga ir kartu priminimu, kad svarbu ne tik prašyti pagalbos, bet ir mokėti už ją padėkoti. Ar skaitytojai sulauks trečiosios knygos? Autorė kol kas nieko nežada, bet kūrybinio kelio neužtveria: „Tekstų dar yra, minčių – taip pat. O kas iš to gims – poezija ar visai kas kita – pamatysime ateityje.“
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
