Lapkričio 9 d. Skirsnemunės (Žvyrių) evangelikų liuteronų kapinaitėse, skirsnemuniškių palydėtas, amžino poilsio atgulė garbingo amžiaus sulaukęs vyriausias seniūnijos gyventojas Jonas Armonas. Tiek nedaug trūko, vos daugiau nei mėnesio, kad būtų minėjęs gyvenimo šimtmetį.
Skirsnemunės ilgaamžis
Ne kiekvienam tiek duota ir ne apie kiekvieną, kaip apie J. Armoną, jį pažinoję žmonės gali tiek daug šviesaus ir gero pasakyti. Mylėjo ir gerbė šį žmogų Skirsnemunės miestelio gyventojai. Dar ilgai jis bus minimas, prisimenamas, nes savo darbais, patarimais, geranoriškumu pelnė visuotinę pagarbą.
J. Armoną, kaskart atvykęs į Skirsnemunę, aplankydavo ir kitas žymus skirsnemuniškis, Jurbarko rajono Garbės pilietis, habil. dr. archeologas Vytautas Urbanavičius. „Su šiuo žmogumi man visuomet buvo miela pabendrauti, pasišnekėti, tiesiog pabūti kartu, – taip apie J. Armoną kalba V. Urbanavičius. „Labai trūks man šito žmogaus“, – susigraudinęs sakė mokslininkas.
Žvyriuose – vokiečių amatininkai
Įdomi ir Armonų šeimos gyvenimo Žvyriuose istorija, kurios ištakos toje žemėje skaičiuojamos nuo XVIII a., kai per du kilometrus į rytus nuo Skirsnemunės, Šilinės dvaro savininkas čia įkurdino vokiečių amatininkus, kiekvienam kolonistui duodamas po 6 ha žemės.
Kiek vėliau į Žvyrius atsikėlė ir vokiečių ūkininkai. Dalis atvykėlių turėjo Hermann pavardę, kuri nepriklausomos Lietuvos metais buvo sulietuvinta ir tapo Armonais. Dėl šios pavardės būta įvairių nesusipratimų, nes ir vienoje šeimoje gimusios seserys dėl evangelikų liuteronų kunigų nusistatymo buvo įregistruotos Hermannaitėmis arba Armonaitėmis.
Čia gyvenę žmonės beveik visi buvo evangelikų liuteronų tikėjimo. Todėl jau 1759 m. Žvyriuose buvo pastatyti maldos namai. Įdomu tai, kad Žvyrių kaimo pirmtakai, prieš atsikeldami į šį kraštą, po maro Rytprūsiuose, iš Zalsburgo (Salzbug) kėlėsi į prūsų žemes, ir tik vėliau dalis jų atvyko į Žvyrius, kur buvo palankesnės gyvenimo sąlygos.
Tradicijos – iš kartos į kartą
Vokiečių kalba, tradicijos ir papročiai nuo seno buvo perduodami iš kartos į kartą. Su kaimynais lietuviais buvo bendraujama lietuviškai. Ir tai netrukdė vieniems su kitais gražiai tarpusavyje sutarti. Kaip pasakojo ir pats J. Armonas, Skirsnemunėje visi toleravo vienas kito religinius įsitikinimus ir visai nesvarbu, ar tai buvo katalikas, žydas ar liuteronas. Žmogus buvo vertinamas pagal darbus, poelgius.
Armonų šeimoje, kadangi mama, Anė Armonienė, buvo liuteronė lietuvė, daugiausia buvo bendraujama lietuviškai, nors ji ištekėjusi išmoko ir vokiškai. Žvyriuose pas Frommą buvo įsteigta vokiečių mokykla, kurioje mokėsi šio kaimo vaikai, 1928-1933 joje mokėsi ir J. Armonas. Tolimesnį mokslą jis kartu su seserimis Marta ir Lėna tęsė lietuviškoje mokykloje Skirsnemunėje. Armonų šeimoje buvo gimę devyni vaikai, iš kurių trys maži būdami mirė. Užaugo Jonas, Ričardas, Marta, Alfridas, Lėna ir Anna (Lietuvoje gyvenant ji buvo vadinama Onute – R. K. pastaba).
Vokiečių šeimos tarpusavyje labai glaudžiai bendravo, vieni kitiems padėdavo, tad Žvyrių gyventojai gyveno labai sutelktai ir į viensėdžius nesikėlė. Laisvalaikį taip pat mėgo leisti kartu. Ir santuokos dažniausiai būdavo iš kaimynystėje gyvenusiųjų tarpo.
Daugelis čia gyvenusių vokiečių nuo seno užsiėmė amatais. Tai buvo puodžiai, račiai, staliai, kalviai, malūnininkai, baldžiai, siuvėjai, kailiadirbiai, graboriai. Visokių poreikių meistrus buvo galima čia rasti. Žvyrių amatininkai už savo darbą buvo vertinami. Jei jau pasakė, pažadėjo, bus gerai ir laiku padaryta. Šeimos buvo tvarkingos, moterys – geros šeimininkės. Už patikimumą juos gerbė aplinkiniai.
Viską sujaukė okupacija
Viskas susijaukė 1940 m., kai Lietuva buvo okupuota. Pagal SSRS ir Vokietijos 1941 m. sausio 10 d. repatriacijos sutartį, 1941 m. kovo mėn. buvo leidžiama Lietuvos vokiečių šeimoms išvykti gyventi į Vokietiją. Tai buvo labai skaudus metas, kai viską metus, reikėjo skubiai evakuotis iš savo gimtinės į Vokietiją. Visi tikėjosi pasibaigus karui grįžti į savo ūkius.
Į Vokietiją repatriavo ir senųjų Armonų šeima. Motina, tikėdamasi greitai sugrįžti, geresnius indus paliko saugoti Vytėnų saleziečiams vienuoliams. Armonams teko palikti ir naujai pradėtą namo statybą.
1941 m. kovo mėn. repatriavo per 52 tūkstančius Lietuvos vokiečių, tarp kurių buvo ir evangelikų liuteronų tikėjimo lietuvių tautybės žmonių.
Žvyrių vokiečius geranoriškai ir užjaučiančiai išlydėdami kaimynai lietuviai netgi sukūrė dainą: „Garvežys šniokščia, ūžia, garuoja, Žvyrių vokiečiai jau išvažiuoja“. Tačiau vyriausieji Armonų sūnūs – Jonas ir jo brolis Ričardas nerepatriavo. Jonas savo prisiminimuose apie tai kalbėjo: „1940 m. susipažinau su savo būsima žmona Viktorija Birgiolaite iš Paalsio k., kas ir lėmė mano apsisprendimą likti gimtinėje.“
Viktorija buvo lietuvė katalikė, bet tai nesutrukdė šeimos kūrimui. Vestuvės turėjo įvykti 1941 m. vasarą Šimkaičių katalikų bažnyčioje, bet birželio 14 d. kunigas buvo ištremtas į Sibirą. Jonas ir Viktorija susituokė jau prasidėjus karui, liepos mėnesį, Žvyrių evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Tėvai sugrįžo į Lietuvą
Jaunieji Armonai apsigyveno tėvų paliktuose namuose, į kuriuos po metų sugrįžo ir tėvai su vaikais.
Jonas su Viktorija jau augino sūnų Voldemarą, o grįžusieji Armonai apsigyveno buvusio kaimyno Frico (Fritzo) Furmanno namuose. Vėl prasidėjo įprastas gyvenimas. Beje, jis truko neilgai. 1944 m. rugpjūtį, artėjant rusų frontui, vėl susikrovė savo mantas Armonai ir kartu su tūkstančiais bėglių patraukė į Vokietiją. Tik Jonas su broliu liko Lietuvoje, nes nenorėjo būti paimti į vokiečių kariuomenę. Bet ir čia likusiems teko slapstytis, kad nebūtų paimti į Raudonąją armiją.
1945 m. kovo viduryje repatriantai Armonai kartu su kitais pabėgėliais Raudonosios armijos iš Lenkijos Karthaus miesto atviromis geležinkelio platformomis buvo gabenami į Sibirą. Tačiau apie tai jie sužinojo jau už Lietuvos – tik Breste. Tad degtine ir lašiniais išsipirkę nuo sargybinių persėdo į traukinį, vykstantį į Lietuvą.
Prarado viską
Vilniaus geležinkelio stotyje Armonai prarado viską, ką per visą kraustymosi laiką buvo pavykę išsisaugoti. Kelionę baigė be dokumentų, vertingesnių daiktų. Pagaliau 1945 m. pavasarį pavyko pasiekti namus. Beje, vietoj namų riogsojo tik degėsių krūva – rusų kareiviai namus sudegino 1944 m. Kūčių vakarą. Sugrįžusiuosius priėmė kaimynė Levosė Čirvinskienė, vėliau Armonai persikraustė į greta stovėjusį Fridricho Hermanno namą.
Šį kartą grįžusių vokiečių likučių Žvyrių gyventojai su daina nepasitiko, bet pro šalį važiuodami ūkininkai prie durų padėdavo tai pusę centnerio grūdų, tai duonos kepalą. Sugrįžusiesiems nuolat reikėjo registruotis Skirsnemunės milicijoje, kuri buvo priešais katalikų bažnyčią Šneiderio name.
Atgal – į Vokietiją
Tėvas, Robertas Armonas, susigrąžinęs darbo įrankius, varstotą, tęsė račiaus darbą. Prasidėjus kolektyvizacijai tapo stalium. Ir iki 1959 m. sausio 2 d., iki išvykimo į Vokietiją, dirbo Jurbarko miškų pramonės ūkio smulkios gamybos Skirsnemunės ceche, kuris buvo įsteigtas sūnaus Jono gyvenamojo namo gale ir greta buvusioje kalvėje.
Po karo vokiečių bendruomenės Žvyriuose jau nebeliko, nes dalis gyventojų buvo pasitraukę į Vakarus. Kiti į Vokietiją pasitraukė XX a. šešto dešimtmečio pabaigoje. Tačiau Žvyriai ir toliau liko svarbus ūkio objektas šiame regione, nes čia buvo daromi įstaigoms ir privatiems žmonėms įvairūs medžio gaminiai.
1958 m. gruodžio mėn. Lietuvos vokiečiai turėjo teisę, pasinaudoję Vokietijos kanclerio Konrado Adenauerio Maskvoje iškovota galimybe, išvykti gyventi į Vokietiją. Tokį prašymą pateikė ir Armonai. Pagaliau, gavę teigiamą atsakymą, 1959 m. Armonai – tėvai ir jauniausioji dukra Anna – sausio mėn. išvyko į Vakarų Vokietiją, kur nuo 1944 m. gyveno dukra Marta su šeima.
Puoselėja lietuvybę
Vokietijoje Anna ištekėjo už lietuvio Vinco Bartusevičiaus ir abu iki šiol kultūrine-moksline-visuomenine veikla puoselėja lietuvybę. V. Bartusevičius vadovauja lietuvių kultūros istorijos institutui. Čia dažnai lankosi žymiausi Lietuvos kultūrologai, istorikai, politikai, vyriausybės nariai. A. ir V. Bartusevičiai dažni svečiai lietuvių Vasario 16-osios gimnazijoje, Jurbarko rajono Garbės piliečio barono prof. dr. Volfgango Hermano fon Šteteno (Wolfgang Hermann Freiherr von Stetten) pilyje. Už nuopelnus Lietuvai Anna ir Vincas Bartusevičiai Lietuvos prezidentų yra ne kartą apdovanoti ordinais.
Žymus Skirsnemunės stalius
Jau nuo 1937 m. Skirsnemunės ilgaamžis J. Armonas pradėjo mokytis amato. Jo mokytoju buvo medžio meistras Feliksas Urbanavičius (archeologo Vytauto Urbanavičiaus tėvas – R. K. pastaba). Vėliau perėjo dirbti pas baldžių Andriukaitį. 1939 m. pradėjo savarankiškai meistrauti. Pirmasis, kuris pasitikėjo jaunuoju stalium, buvo kaimynas Klefkis, o paskui buvo pakviestas dirbti pas Mozūraitį. Jono Armono darbų galima rasti ne tik Skirsnemunės, bet ir tolimesnėse apylinkėse. Jis meistravo Žvyrių, Skirsnemunės, Vilkyškių bažnyčiose. Visur už sąžiningą darbą buvo vertinamas.
Jonas su Viktorija išaugino penkis vaikus, džiaugėsi vienuolika anūkų ir dviem proanūkiais.
Baigėsi tris šimtus metų trukusi Žvyrių vokiečių gyvenimo odisėja, palikusi ryškų pėdsaką unikalioje Skirsnemunės krašto istorijoje. Dar vienas kauburėlis greta protėvių kapų liudys ištikimo šios žemės sūnaus J. Armono meilę protėvių žemei ir dar ilgai išliks jį pažinojusiųjų širdyse ir atminty.
Regina Kliukienė
