Rugpjūčio 1-osios popietę Vinco Grybo memorialiniame muziejuje surengta jau trečioji edukacinė programa „Vinco Grybo laiškai ir puodelis kavos muziejuje“, pakvietusi lankytojus pažinti vieną žymiausių Lietuvos skulptorių ne tik per jo kūrinius, bet ir per asmeninius laiškus. Juose atsiskleidžia ne tiek biografija, kiek kasdienis gyvenimas – rūpesčiai, džiaugsmai, santykiai su artimaisiais, kūrybiniai ieškojimai ir požiūris į Lietuvą.
Iš šeimos archyvo
Vinco Grybo laiškai muziejuje skaitomi tik po daugelio metų ieškojimų ir netikėtų atradimų. Vienas svarbiausiųjų – po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo atnaujinti ryšiai su JAV gyvenančiais skulptoriaus giminaičiais. Būtent tada paaiškėjo, kad už Atlanto išlikęs didžiulis laiškų archyvas, atskleidžiantis iki tol mažai pažintą menininko gyvenimo pusę.
„Vieną dieną sulaukiau žinios, kad išlikęs visas archyvas laiškų, kuriuos Vincas Grybas rašė savo broliui. Juose – kone visas jo gyvenimas: nuo studijų metų užsienyje iki paskutiniųjų gyvenimo etapų. Kai tie laiškai sugrįžo į Lietuvą, patys iš naujo pažinome Vincą Grybą“, – pasakojo Vinco Grybo memorialinio muziejaus direktorė Rasa Grybaitė.
Anot jos, laiškai tapo ne tik vertingu istoriniu šaltiniu, bet ir leido pamatyti visai kitokį menininką. Juose skulptorius kalba apie šeimą, kūrybą, santykius su užsakovais, kasdienius rūpesčius ir nerimą dėl Lietuvos kultūros ateities.
Prieš daugiau nei dešimtmetį, naują impulsą šiam archyvui suteikė netikėtas susitikimas su pianistu Roku Zubovu. Po koncerto Jurbarke jis užsuko į muziejų, susidomėjo rankraščių kopijomis ir pasiūlė idėją, kuri vėliau virto muzikine-literatūrine programa.
„Rokas vartė laiškų nuotraukas, skaitė ištraukas ir paklausė, ar tokių rankraščių yra daugiau. Papasakojau apie sugrįžusį archyvą. Tuomet jis pasiūlė atrinkti įdomiausias laiškų vietas, o jas papildyti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika“, – prisiminė R. Grybaitė.
Prie projekto prisijungė ir R. Zubovo žmona Sonata, kiekvienam laiškui parinkusi jo nuotaiką geriausiai atspindinčius M. K. Čiurlionio kūrinius.Pirmą kartą programa buvo pristatyta 2015-aisiais, minint M. K. Čiurlionio jubiliejinius metus. Muziejaus darbuotojai tikėjosi vienkartinio renginio, tačiau klausytojų reakcija parodė, kad laiškai turi gyventi toliau.
„Po koncerto žmonės klausė, kur dar galėtų išgirsti tuos laiškus. Vieni braukė ašaras, kiti juokėsi. Supratome, kad šie tekstai negali likti tik vienkartiniame renginyje“, – sakė muziejaus direktorė.
Iš pradžių muziejuje buvo įrengta ekspozicija su laiškų ištraukomis, tačiau netrukus paaiškėjo, kad autentiškus tekstus lankytojams skaityti nėra paprasta. „Laiškai netaisyti, parašyti to meto kalba. Žmonės pradėdavo skaityti, bet po kelių tekstų pavargdavo. Sakydavo – kitą kartą ateisime pabaigti. Supratome, kad lankytojui tai per didelis krūvis.“
Tuomet kilo mintis laiškus įgarsinti. Į pagalbą buvo pakviestas aktorius Dainius Svobonas, o įrašai atlikti Lietuvos televizijos studijoje. „Dainius labai kruopščiai ruošėsi. Jis nagrinėjo senąją kalbą, aiškinosi nebevartojamus žodžius, tarimą. Jam buvo svarbu, kad viskas skambėtų autentiškai“, – pasakojo R. Grybaitė.
Įgarsinti skulptoriaus laiškai buvo papildyti autentiškos fotografijos ir vaizdais, susijusiais su laiškuose minimais žmonėmis, vietomis bei įvykiais. Taip gimė audiogidas, leidžiantis lankytojui ne tik skaityti, bet ir klausytis, stebėti, įsijausti.
„Norėjome, kad žmogus muziejuje ne tik skaitytų informaciją. Norėjome, kad jis galėtų sustoti, klausytis, svajoti ir pajusti Vinco Grybo pasaulį. Tuomet supranti, kad už monumentalių skulptūrų slypėjo labai jautrus, mąstantis ir savo kraštą mylintis žmogus“, – sakė muziejaus direktorė.
Įdomus
kūrybinis dialogas
Galimybė muziejuje išgirsti Vinco Grybo laiškus atsirado asociacijai „Conscia terra“ įgyvendinant neformaliojo suaugusiųjų švietimo projektą „Kultūros kodai ir kūrybinis dialogas: suaugusiųjų bendrystė menų namukyje“.
Pasak asociacijos vadovės Sandros Mielkaitytės, idėja sustiprėjo pastebėjus, kad rajono suaugusiesiems trūksta galimybių turiningam laisvalaikiui ir saviugdai: „Pati idėja kilo iš to, kad suaugusieji pas mus tikrai turi ribotas galimybes neformaliam švietimui. Visos kitos socialinės grupės turi daug daugiau galimybių negu paprastas suaugęs žmogus Jurbarko rajone. Tikslas ir buvo sukurti palankias sąlygas suaugusiųjų mokymuisi visą gyvenimą ir asmeniniam tobulėjimui, stiprinant jų emocinį atsparumą, kūrybinį sąmoningumą bei socialinę bendrystę per menines veiklas“.
Nors sumanymai buvo dideli, projekto iniciatorei teko susidurti ir su gyvenimiškais iššūkiais. S. Mielkaitytė neslepia, kad gavus tik nedidelę dalį prašyto finansavimo, pradinį projekto variantą teko koreguoti ir atsirinkti pačias svarbiausias bei giliausią prasmę turinčias veiklas.
„Labai gaila, kad gavome tik 900 eurų iš prašytų 5000. Todėl projekto apimtį teko apkarpyti. Buvome priversti atsisakyti sudėtingesnių ir brangesnių seminarų, pavyzdžiui, dviejų dienų vitražo mokymų. Tačiau nusprendėme palikti tai, kas šiuo metu žmones paliečia stipriausiai ir padeda kurti tikrą ryšį“, – teigia projekto iniciatorė.
Taip viena iš pagrindinių projekto ašių ir tapo skulptoriaus Vinco Grybo laiškų klausymasis prie kavos puodelio. Pasak Sandros, tai klausytojui leidžia į žinomą menininką pažvelgti visai kitomis akimis:
„Vincą Grybą mes pažįstame vienokį iš jo darbų, o laiškai skleidžia visiškai kitą jo pusę – kaip kūrėją, kaip asmenybę. Šie laiškai leidžia suvokti, kad viskas turi savo kainą ir kad šiandien mes gyvename lygiai taip pat, tik kartais to neįvertiname ir garsiai nekalbame“, – sako projekto autorė.
Atviros durys
S. Mielkaitytė tvirtina, kad Vinco Grybo memorialinis muziejus turi kuo nustebinti kiekvieną, o šiuo projektu atveriamas muziejaus ir edukacinių erdvių duris ji įvardina tik pradžia.
„Mums kartais atrodo, kad edukacijos yra brangios, bet dideliame mieste jos kainuoja dar brangiau, o dalis miestų net neturi tokių sąlygų. Ką turime Jurbarke – tai tikras perlas. Norėjau jį atverti, kad kiekvienas galėtų ateiti, išbandyti ir pamatyti, kuo gyvena muziejus“, – sako pašnekovė.
Organizatorė primena, kad visos muziejaus edukacijos ir toliau lieka prieinamos visiems norintiems: „Ta galimybė išbandyti įvairias veiklas visada buvo ir yra, tik ne visi apie tai žino. Žmonės jas užsisako įvairiomis progomis: gimtadieniams, mergvakariams, giminių ar draugų susitikimams. Tiesiog kai pamatai ir išbandai pats, gali rekomenduoti ir draugui, o kai matai tik nuotraukoje – kyla daug klausimų, kurių net nedrįsti užduoti.“
Ką pasiūlys rudenį?
Nors visų sumanytų veiklų įgyvendinti nepavyks, rudenį gyventojų dar laukia keli praktiniai užsiėmimai.
„Planuojame, kad apie 40 asmenų turės galimybę nemokamai išbandyti tris skirtingas edukacijas. Greičiausiai pasiliksime prie keramikos, stiklo papuošalų ir odos dirbtuvių. Rudenį skelbsime kvietimą ir rinksime grupę“, – planus atskleidžia S. Mielkaitytė.
Projekto vadovė neslepia, kad toks darbas reikalauja daug asmeninių jėgų, tačiau duoda neįkainojamą grąžą bendruomenei: „Nežinau, kiek užteks noro ir entuziazmo, nes visa tai darai nemokamai, savo asmeninio gyvenimo sąskaita. Skleidi žinią, garsini miestą, rodai, ką turime… Bet po laiškų klausymosi supranti, kam visa tai darai ir kokia yra ta tikroji prasminga pusė.“
