Liepos 25 d. Girdžiuose vykusios tradicinės šventės metu visus čia gimusius, augusius, gyvenančius ar gyvenusius užsukti į palapinę šalia scenos kvietė Algimantas ir Liudmila Norkaičiai. Pristatydami projektą „Girdžių istorija nuotraukose“, jie ne tik senomis girdžiškių nuotraukomis bandė sugrąžinti prabėgusį laiką, bet ir kvietė visus savo turimomis fotografijomis prisidėti įamžinant šio krašto istoriją.
Paskatino rastas fotoarchyvas
Šių metų žiemos pabaigoje projektas susidėliojo, galima sakyti, visiškai atsitiktinai. Liudmila Norkaitienė pasakoja, kad jos vyras Algimantas, tvarkydamas namų palėpę, rado tėvo fotoarchyvus, datuojamus nuo 1960-ųjų metų.
„Siekiant išsaugoti dūlančius negatyvus iš pradžių nuotraukas suskaitmeninome asmeniniam naudojimui“, – pasakoja Liudmila. Kadangi didžiojoje dalyje nuotraukų užfiksuotų žmonių jiems nepavyko atpažinti, o labai norėjosi sužinoti jų gyvenimo istorijas, nutarė feisbuke sukurti grupę „Girdžių istorija nuotraukose“.
„Šiandien ši grupė jau turi apie 390 sekėjų, kas Girdžių miestelio mastu yra vertinama kaip labai geras rezultatas. Maža to, vyresni Girdžių gyventojai padėjo atpažinti asmenis bei įvykius, o tai leido surinkti didelį kiekį vertingos istorinės informacijos“, – džiaugėsi Liudmila.
Grupei išpopuliarėjus, kilo dar viena graži idėja – lankyti gyventojus jų namuose ir iš albumų rinkti nuotraukas, kartu išklausant ir jų istorijas. Gyvi pokalbiai atvėrė duris į gilesnius bendruomenės prisiminimus, nes tikrai ne visi vyresnio amžiaus žmonės naudojasi socialiniais tinklais.
„Projektas turės tęsinį – ateityje planuojame kalbinti iš Girdžių išvykusius žmones, kurie savo albumus išsivežė svetur, ir apimti dar vieną laikotarpį – nuo 1990-ųjų metų iki dabar“, – tvirtina L. Norkaitienė.
Girdžiai turėjo muziejų
Liudmilos ir Algimanto surinktos nuotraukos bus eksponuojamos Girdžių muziejuje, kurio atkūrimu jie taip pat labai rūpinasi. Įdomu tai, kad pirmasis Girdžių muziejus buvo įkurtas dar sovietmečiu – 1979 m. gegužės 9-ąją. Algimantas prisimena, kad būtent tą dieną, dabartinėje Girdžių klebonijoje atsirado „Raudonasis kampelis“, o šalia jo ir liaudies muziejus.
„Tuo metu net minties apie kokį liaudies muziejų negalėjo būti. Kadangi pas mano senelius dažnai apsigyvendavo dailininkas iš Sankt Peterburgo, jis vieną kartą ir pasiūlė, prisidengiant tuo raudonuoju kampeliu, įsteigti čia Girdžių liaudies muziejų. Atvykdavo partijos funkcionieriai pasižiūrėti to kampelio, o jiems pasiūlydavome pamatyti ir visus kitus eksponatus“, – prisimena A. Norkaitis.
Įvairius daiktus, menančius krašto istoriją, šiam muziejui rinko Algimanto tėtis Vincentas Norkaitis, kuris, kaip ir jo žmona Danutė, mokytojavo Girdžių mokykloje. Pagal tuo metu galiojusią tvarką, tam, kad mokytojai nespėtų susidraugauti su bendruomene, jie kas penkerius metus buvo keliami iš vienos mokyklos į kitą. Girdžiuose jie „nusėdo“ po kelerių metų darbo Vertimų ir Raudonės mokyklose.
Dirbdamas vietos mokykloje V. Norkaitis vadovavo kraštotyros būreliui. Būtent tuo metu jo iniciatyva muziejų pasiekė ne vienas unikalus ir įdomus eksponatas.
Algimantas puikiai prisimena muziejui atiduotas, bet dar puikiai veikusias medines stakles, kuriomis buvo galima net austi bei didelį kampelį senų patefonų. O vienu iš įsimintiniausių eksponatų jis įvardijo medinį vaikišką vežimėlį, kurį su draugu pats per laukus parvilko iš Kavolių kaimo.
Atgavus nepriklausomybę ir klebonijos pastatą grąžinus bažnyčiai, muziejus buvo išardytas, o eksponatai išvežti kas kur. Didžioji jų dalis atsidūrė Jurbarko krašto muziejuje, kurio pagrindu, beje, jis ir buvo įkurtas.
Tikslas – atkurti
L. Norkaitienė neslepia, kad mintis atkurti Girdžių muziejų jai su vyru jau seniai nebeduoda ramybės.
„Norime atkurti tai, kas Girdžiuose jau egzistavo, ir susigrąžinti išvežtus eksponatus, nes jie didelę vertę turi tik vietiniams gyventojams. Pavyzdžiui – vaikams ar vaikaičiams dar atpažįstami močiutės daiktai, tokie kaip rankšluostinės ar lovatiesės. Kitur jie tik daiktai, o čia – visos giminės istorija“, – tvirtina Liudmila.
Kalbėdama apie galimą muziejaus vietą, Liudmila siūlo atkreipti dėmesį į likusius tuščius mokyklos pastatus. Muziejui būtų galima pritaikyti tuščią mokyklą. Pasak jos, tam labai tiktų antrame aukšte buvę direktoriaus ir keletas kitų šalia esančių kabinetų. Juolab kad yra galimybė padaryti atskirą įėjimą iš vakarų pusės.
„Jau gauta pirmųjų dovanų iš Kauno – poetės Elenos Puišytės sūnus padovanojo jos tapytų akmenėlių, knygų ir laikraščių. Planuojamas kampelis žymiems Girdžių krašto žmonėms“, – pasakoja Liudmila, akcentuodama, kad šis projektas jau yra „susikalbėjimo stadijoje“.
„Jau sprendžiami teisiniai klausimai, reiktų dar tarybos sprendimo. Reikia įkurti kažkokią įstaigą ar viešąją įstaigą, dar kažką. Dabar svarstome, kuris variantas būtų geriausias, turėtų perspektyvą. Galbūt ne tik muziejus, gal tai edukacijos centras, gal dar kažkas…“, – svarstė ji.
Nors visi geri norai dar tik dėliojami ir derinami, viena jau aišku – Girdžiams muziejaus reikia. Tai, pasak Algimanto, rodo ir gražūs atsiliepimai, kurių sulaukiama ne tik socialiniuose tinkluose.
„Noro tikrai yra. Sulaukiame skambučių ir žinučių iš tų, kurie prisimena buvusį muziejų. Aišku, yra ir tokių, kurie nieko negirdėję. Mano kartos žmonės ir šiek tiek vyresni, tai iš tikrųjų labai gailisi, kad muziejus neišliko pačioje klebonijoje. Bet tokie laikai buvo“, – tvirtina A. Norkaitis.
