Rugpjūčio 28-ąją Jurbarke surengta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pėstininkų bataliono nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karių išleidimo į atsargą ceremonija. Devynių mėnesių tarnybą baigė 324 kariai, papildę Lietuvos kariuomenės parengtąjį rezervą.
Iškilmės prasidėjo Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje, kur buvo aukojamos šv. Mišios. Po jų kariai suformavo rikiuotę ir iškilmingai pražygiavo Jurbarko miesto gatvėmis – Dariaus ir Girėno bei Pamituvio gatvėmis.
Pagrindinė ceremonijos dalis vyko Jurbarko dvaro parke. Čia karių pasveikinti susirinko jų tėvai, artimieji, draugai, miestiečiai ir Lietuvos kariuomenės atstovai.
Nuo pirmųjų žingsnių iki parengto kario
Kreipdamasis į tarnybą baigiančius karius Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pėstininkų bataliono vadas plk. ltn. Tadas Černiauskas neslėpė, kad ši diena kelia dvejopus jausmus.
„Širdyje yra du jausmai – ir džiaugsmas, ir graudulys“, – kalbėjo bataliono vadas, pabrėždamas, kad džiaugsmo teikia karių pasiekimai, o liūdesį – atsisveikinimas su per devynis mėnesius susiformavusia komanda.
Pasak bataliono vado, paklausti, ko po tarnybos pasiilgs labiausiai, daugelis karių pirmiausia minėjo vieni kitus – draugus, komandą ir bendrystę. Kai kuriems įsimins ir sunkūs išbandymai bei pratybos, tapę neatsiejama tarnybos dalimi.
Plk. ltn. T. Černiauskas atkreipė dėmesį, kad išleidžiama jau 12-oji batalione parengtų karių laida. Per šį laiką Kęstučio batalione parengta daugiau kaip 4 tūkst. karių.
Bataliono vado teigimu, toks žmonių skaičius prilygtų maždaug dvylikai daugiau kaip 300 karių turinčių batalionų.
„Iš tiesų yra kuo didžiuotis“, – sakė jis.
Išmoko valdyti ne tik ginklus
Ypatingą dėmesį bataliono vadas skyrė pokyčiui, kurį kariai patyrė per devynis tarnybos mėnesius. Jo teigimu, į dalinį atvykę jaunuoliai iš pradžių galėjo būti nedrąsūs ar pasimetę, tačiau tarnybą baigia gerokai labiau savimi pasitikintys, disciplinuoti ir pasirengę veikti sudėtingomis sąlygomis.
Per tarnybą kariai mokėsi naudoti įvairią ginkluotę – automatus, granatsvaidžius, kulkosvaidžius, taip pat šiuolaikines technologijas.
Didelis dėmesys skirtas bepiločių orlaivių naudojimui. Kariai įgijo įgūdžių valdydami FPV, atakos ir žvalgybos dronus. Jie taip pat mokėsi valdyti beveik dešimt tonų sveriančius šarvuotus visureigius.
Tačiau, pasak plk. ltn. T. Černiausko, karį apibrėžia ne vien gebėjimas naudotis ginklais ar technika.
„Svarbiausia – kario dvasia“
„Ne tik metalas, ne tik ugnis. Tikrasis dalykas yra kario dvasia, kurią sunkiausia ugdyti“, – pabrėžė bataliono vadas.
Pasak jo, ši dvasia formuojama per sunkumus, skausmą ir iššūkius. Tarnybos metu kariai turėjo progų patikrinti savo galimybių ribas ir įsitikinti, kad net sunkiomis sąlygomis geba tęsti paskirtas užduotis.
Tai ypač išryškėjo per paskutines didesnes pratybas, kuriose teko susidurti su karščiu, nuovargiu, fiziniu krūviu ir sunkia ekipuote.
Bataliono vadas prisiminė, kad net visiškai išsekę kariai nepasiduodavo – atsikeldavo ir grįždavo į rikiuotę.
„Štai jie – mūsų lokiai, pasiruošę draskyti priešą“, – sakė bataliono vadas.
Jis dėkojo kariams už jų pastangas bei kreipėsi į ceremonijoje dalyvavusius tėvus, pabrėždamas, kad jie taip pat gali didžiuotis tuo, kokį kelią per devynis mėnesius nuėjo jų vaikai.
Geriausia karė
Ceremonijos metu ypatingas įvertinimas skirtas eilinei Medai Ramanauskaitei, išrinktai geriausia bataliono kare. Už tarnybos metu parodytus rezultatus, pastangas ir ryžtą bataliono vadas jai įteikė vardinį durklą.
Kreipdamasi į tarnybos draugus eil. M. Ramanauskaitė savo kalboje devynis kariuomenėje praleistus mėnesius apibendrino kaip laiką, kuris iš pradžių atrodė labai ilgas, tačiau dabar liks prisiminimu apie šaltus rytus, nuovargį, pratybas ir, svarbiausia, žmones, su kuriais visa tai teko patirti.
Pasak jos, kiekvienas į kariuomenę atėjo skirtingu keliu – vieni savanoriškai, kiti pašaukti, vieni vedini smalsumo, kiti dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių. Tačiau po devynių mėnesių visi stovėjo vienoje rikiuotėje, suvienyti bendros patirties.
Įveikė abejones
Eil. M. Ramanauskaitė neslėpė prieš tarnybą turėjusi ir baimių. Būdama mergina ji svarstė, ar kariuomenėje neteks nuolat įrodinėti, kad yra verta čia būti.
Tačiau tarnyba, pasak jos, padėjo suprasti, jog kario vertę lemia ne lytis.
Svarbiausia – ar tavimi galima pasitikėti, ar sugebi atlikti savo pareigas, kai sunku, ar prisiimi atsakomybę ne tik už save, bet ir už šalia esantį žmogų.
Per devynis mėnesius ji suprato ir tai, kad būti kariu reiškia gerokai daugiau nei bėgti, žygiuoti ar ištverti bemiegę naktį.
Tai – disciplina, atsakomybė, pagarba kitam ir suvokimas, kad kartais tavo stiprybės reikia tam, kuriam tuo metu sunkiau.
Nepalikti savų
Svarbiausia kariuomenėje išmokta pamoka, pasak eil. M. Ramanauskaitės, – nepalikti savų.
Ji prisiminė atvejį, kai vienam būrio kariui nepavyko išlaikyti fizinio pasirengimo testo. Tuomet būrio vadas nusprendė, kad ruoštis pakartotiniam testui padės ne tik pats karys – kartu sportuos visas būrys.
Rezultatas buvo pasiektas: karys testą išlaikė, tačiau kartu sustiprėjo ir visa komanda.
Ši patirtis parodė paprastą kariuomenės principą – vieno žmogaus problema tampa visų problema, o vieno pergalė – visos komandos pergale.
Anot M. Ramanauskaitės, per tarnybą teko suprasti, kad svarbu ne tai, kiek gali vienas žmogus, bet tai, kiek gali kartu veikianti komanda.
Už tai, kas svarbu
Kalbėdama apie tarnybos prasmę geriausia bataliono karė pabrėžė, kad visi sunkumai, nuovargis ir išbandymai turėjo aiškų tikslą.
Kariai buvo ruošiami tam, kad prireikus galėtų apginti tai, kas jiems svarbiausia – savo šeimas, namus, žmones ir Tėvynę.
Eil. M. Ramanauskaitė dėkojo kartu tarnavusioms merginoms už tarpusavio palaikymą ir drauge įveiktus iššūkius, vadams – už kantrybę, pamokas ir gebėjimą net sudėtingiausiose situacijose neprarasti humoro, o šeimoms – už palaikymą, kantrybę ir tikėjimą.
Priimdama geriausio Kęstučio bataliono kario įvertinimą ji pabrėžė nelaikanti jo vien savo asmeniniu pasiekimu. Tai, anot jos, ir viso būrio bei kiekvieno kario, kuris per devynis mėnesius įveikė savuosius iššūkius, įvertinimas.
Po metų galbūt išblės dalis pratybų detalių ar sunkių dienų prisiminimų, tačiau liks žmonės, su kuriais visa tai buvo išgyventa.
Į kariuomenę atėję svetimi, po devynių mėnesių kariai išsiskiria jau kaip broliai ir seserys.
Papildė rezervą
Nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba skirta parengti karius Lietuvos valstybės ginkluotai gynybai. Jos metu kariai įgyja bazinių karinių žinių ir praktinių įgūdžių, mokosi veikti individualiai ir padalinio sudėtyje, stiprina fizinį pasirengimą, drausmę bei gebėjimą vykdyti paskirtas užduotis.
Rugpjūčio 28-ąją tarnybą baigę 324 Kęstučio bataliono kariai papildė Lietuvos kariuomenės parengtąjį rezervą.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pėstininkų batalionas priklauso Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigadai „Žemaitija“. Batalionas dislokuotas Laužo kaime, Tauragės rajone.
Vienas pagrindinių bataliono uždavinių – savarankiškai arba junginio sudėtyje vykdyti kovinius veiksmus saugant ir ginant Lietuvos sausumos teritoriją. Batalione rengiami kariai valstybės ginkluotai gynybai, palaikoma kovinė parengtis, dalyvaujama nacionalinėse bei tarptautinėse pratybose ir operacijose.
Dabartinio Kęstučio bataliono istorija siekia atkurtos Lietuvos kariuomenės pradžią. Dalinys Tauragės rajone įkurtas 1992 metais, o 2000-aisiais jam suteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio vardas. Batalionas tapo tarpukario Lietuvos kariuomenės 5-ojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kęstučio pulko tradicijų tęsėju.
