Dar visai neseniai Jaunius Višinskas ir Paulius Karpavičius naktimis vairavo mikroautobusus. Dabar jų darbo įrankiai – žirklės, šukos ir kirpimo mašinėlės. Maždaug dešimtmetį draugaujantys vyrai kartu ryžosi kardinaliai pakeisti profesiją, baigė barberių – barzdaskučių ir vyrų kirpėjų – kursus Kaune, ten įgijo pirmosios praktikos, o galiausiai grįžo dirbti į Jurbarką. Čia klientūra dar tik auga, tačiau naujieji barberiai jau spėjo pajusti, kad mažame mieste vyriškų kirpimų pasaulis turi savas taisykles.
Pasuko į kitą veiklą
Mintis keisti gyvenimą gimė naktiniuose reisuose, prie mikroautobusų vairų. Abu draugai dirbo vairuotojais, o ilgos darbo valandos palikdavo nemažai laiko pokalbiams.
„Važiuodavome naktimis, veždavome mikroautobusais moteris į Vokietiją, per racijas šnekėdavomės. Sakėme, kad reikia kažką gyvenime keisti“, – prisiminė 25-erių Jaunius.
Vyrai draugauja jau maždaug dešimtmetį, tad sprendimas kartu išbandyti visiškai naują veiklą nebuvo atsitiktinis. Iki tol jurbarkiečiai buvo išbandę įvairių veiklų – nuo tarnybos kariuomenėje iki darbo užsienyje. Tačiau ilgainiui norėjosi daugiau savarankiškumo ir galimybės pačiam spręsti, kaip organizuoti savo darbą.
„Kai dirbi sau, esi nepriklausomas. Kada nori ir gali, tada dirbi. Mintis apie barberio darbą galvoje sukosi ne vieną dieną. Ilgai galvojau. Visą tą laiką, kol važinėjau, galvojau, kol galiausiai prisiruošiau“, – apie pasirinkimą kalbėjo 24-erių Paulius.
Galiausiai draugai nusprendė, kad vien kalbėti neužtenka, todėl čiupo galimybę mokytis.
Pirmiausia – manekenai
Kur krimsti barberių mokslus, jurbarkiečiai surado nesunkiai – pasirinko kursus Kaune. Mokymai truko penkias savaites, tačiau tai buvo tik pradžia. Pasak vyrų, pirmiausia juose išmokstama pagrindų, tačiau profesionalumas ateina tik su praktika.
Pradžioje Pauliui ir Jauniui teko susipažinti su įrankiais, išmokti tinkamai šukuoti plaukus, suprasti, kam naudojamos skirtingos mašinėlės. Vėliau prasidėjo darbas su manekenais. „Ant manekenų pradėjome praktikuotis, o po to – ant gyvų galvų. Su drebančiomis rankomis“, – prisiminė Jaunius.
Iš pradžių teko patiems ieškoti modelių, su kurių plaukais galėtų praktikuotis. Pirmieji kirpimai trukdavo ilgai – kartais ir apie dvi valandas. O vienas didžiausių iššūkių buvo ilgesni plaukai.
„Žmogus net sėdėti pavargdavo. Nes dvi valandas ar ilgiau kirptis – ne taip lengva atbūti. Bet apskritai rasti modelių bėdų nebūdavo – žmonės norėdavo nemokamai apsikirpti, nors mes tuomet tik mokėmės“, – juokėsi barberiai.
Baigę kursus iš karto į Jurbarką dirbti negrįžo. Dar maždaug porą mėnesių dirbo barberiais Kaune, kad įgytų daugiau praktikos ir tvirčiau jaustųsi laikydami įrankius rankose.
Pratinasi klientus
Sprendimas ir galimybė grįžti į Jurbarką atsirado natūraliai. Jaunius pastebėjo, kad nuomojamos kirpyklai tinkamos patalpos. Tinkamas patalpas jie rado netikėtai greitai. „Žiūriu skelbimą, kad nuomoja. Per kelias minutes su savininkais susisiekėme, iš karto susitarėme ir rezervavome“, – prisiminė Jaunius.
Salonas Jurbarke jau veikia maždaug tris mėnesius. Barberiai neslepia – pradžia nebuvo tokia, kad nuo pirmos dienos prie durų stovėtų klientų eilė. Tačiau klientų po truputį daugėja, o draugai supranta – viskam reikia įdirbio, nes nuolatinė klientūra per kelias savaites nesusiformuoja.
Didelė dalis klientų juos atranda per socialinius tinklus, pažįstamus ir rekomendacijas. Todėl pirmuosius mėnesius jie vertina ramiai. Svarbiausia, kad dalis žmonių sugrįžta, o žinia apie naujus barberius sklinda iš lūpų į lūpas.
„Kokio pusmečio, o gal ir ilgiau vien tam, kad normaliai susirinktų klientūra, tikrai reikia“, – neabejoja Paulius ir Jaunius.
Skirtumų
netrūksta
Darbas ir Kaune, ir Jurbarke leido labai greitai pastebėti skirtumus tarp klientų. Didmiestyje vyrai dažniau ateidavo jau iš anksto tiksliai žinodami, kokios šukuosenos nori. „Kaune labiau žino, kaip turi atrodyti. Nuo kurios vietos „fade“ eina, kiek ten centimetrų, kiek palikti – viską pasako.“
Jurbarke klientų reikalavimai, pasak barberių, dažnai paprastesni.„Čia atrodo paprasčiau. Svarbiausia, kad būtų tvarkingai. Kartais visas pageidavimas telpa į kelis žodžius: „Kaip nors apkirpk“, – sakė Paulius.
Tai barberiams suteikia daugiau laisvės patiems pasiūlyti, kaip žmogui geriau kirptis. Populiariausi kirpimai Jurbarke taip pat gana praktiški – šonai trumpesni, viršuje plaukų paliekama daugiau.
Tačiau profesijos naujokai susidūrė ir su kita mažo miesto ypatybe – daliai jurbarkiečių vis dar neįprasta matyti vyrą kirpėją. Pasak jų, Jurbarke ilgą laiką buvo įprasta, kad kirpyklose dirba daugiausia moterys, todėl net paskelbus apie naują veiklą socialiniuose tinkluose atsirado nustebusių komentarų. „Buvo komentarų: kaip čia dabar yra, kad vyrai kerpa“, – juokėsi Jaunius.
Tačiau patys barberiai dėl to nesuka galvos – mano, kad žmonėms tiesiog reikia laiko priprasti. Juolab kad be Jauniaus ir Pauliaus Jurbarke barberio amatu verčiasi gal tik vienas ar du vyrai.
Moterų nekerpa
Šiuo metu barberiams vis dar pasitaiko naujų ir neįprastų situacijų, kurias jie vertina kaip naudingą patirtį. Vis dėlto vieną ribą draugai nusibrėžė gana aiškiai – jų kėdės skirtos vyrams. „Tik vyrus“, – trumpai atsako paklausti, ar kerpa ir moteris.
Net paprastas moters prašymas patrumpinti plaukų galiukus entuziazmo Jauniui ir Pauliui nesukelia. Vyrų kirpimas jiems jau pažįstama teritorija, o moteriškos šukuosenos – visai kita sritis, į kurią kol kas lysti neketina. „Atrodo, tiesiai nukirpsi, bet nežinai, ką gali netyčia pridaryti“, – šypsosi jie.
Barzdą tvarkyti
tenka ilgiau
nei plaukus
Nors Jurbarke vyrauja gana tradiciniai vyrų kirpimai, po truputį atsiranda ir didmiesčiuose populiarių paslaugų. Viena jų – barzdos formavimas. Klientai ateina ne tik ją patrumpinti. Reikia padaryti aiškius kontūrus, perėjimus, suteikti formą.
„Ateina su barzda, padarai formą, perėjimus, viską. Kartais kruopštus darbas su barzda užtrunka net ilgiau nei galvos kirpimas. Populiarėja ir barzdų dažymas“, – pastebi barberiai.
Tiesa, ryškiaspalvių eksperimentų jurbarkiečiai kol kas neprašo. Vyrauja natūralios spalvos, kad kontūrai būtų ryškesni, kad išėjus matytųsi, jog kažkas padaryta. „Norint tokį rezultatą išlaikyti, vieno apsilankymo keliems mėnesiams neužtenka. Kas dvi tris savaites būtina užsukti į saloną“, – sakė Jaunius.
Raidė „U“
Nors dirba dar neilgai, barberiams jau teko išgirsti ir ne visai kasdieniškų pageidavimų. Vienas labiausiai įsiminusių Pauliui – prašymas galvoje išskusti raidę „U“. Kodėl klientas norėjo būtent tokios raidės, taip ir liko neaišku. „Gal dėl kokios merginos… Aš klausiau, bet nieko nesakė“, – prisiminė Paulius.
Vis dėlto barberiai sako, kad jų profesijoje tokių situacijų neišvengsi – kiekvienas žmogus, atsisėdęs į kėdę, gali atsinešti vis kitą sumanymą.
Ne visada sunkiausias kirpimas yra tas, kuriam reikia sudėtingiausios technikos. Kartais didžiausias iššūkis – tiesiog priversti klientą ramiai pasėdėti. Ypač jei klientas – vaikas. „Mažus vaikus kirpti kartais nelabai smagu. Vienas atvejis įsiminė ypač gerai. Mažylį teko sodinti mamai ant kelių ir visiems kartu bandyti jį išlaikyti. Mama laikė, bandėme kirpti. Jis vis tiek priešinosi. Sudėtinga, o kartais ir neįmanoma“, – sakė Jaunius.
Tačiau ramiai nenusėdi ne tik maži vaikai. Juda ir suaugusieji. „Judanti galva reiškia ne tik sunkesnį darbą, bet ir didesnę tikimybę, kad mašinėlė ar kitas įrankis atsidurs ne ten, kur suplanuota: ne taip nukirpsi, bus sudėtinga pataisyti, jei apskritai tai bus įmanoma. Ypač sudėtinga, kai daug kalba arba labai juda tvarkant barzdą“, – atviravo Paulius.
Draugų kirpti nemėgsta
Atrodytų, tapus barberiu pirmieji prie durų turėtų rikiuotis draugai. Tačiau būtent draugų kirpti vyrai nelabai mėgsta. Priežastis paprasta – per daug kalbų. „Draugus kirpti vengiu. Pradedi daugiau plepėti ir mažiau susikaupi“, – sakė Jaunius. Net vienas kito Jaunius ir Paulius reguliariai nekerpa. Kiekvienas turi savo patikimą barberį ir šio įpročio keisti neskuba.
O profesija jau pradėjo veikti jų kasdienį žvilgsnį į aplinkinius. Einant gatve ar parduotuvėje akys savaime krypsta į vyrų šukuosenas. Tai, kas anksčiau buvo tiesiog plaukai, dabar tampa darbu, kurį galima vertinti: kur padarytas perėjimas, kas pavyko, ką pats būtum daręs kitaip.
Investicijos
nemenkos
Norint tapti barberiais, vyrams neužteko vien nusipirkti mašinėlę. Kursai, kirpimo įrankiai, kėdės ir įvairios priemonės pareikalavo nemenko pradinio biudžeto. „Gal nepilnai 3 tūkstančių eurų pačiai pradžiai reikia. O paskui, norint tobulintis, ribų nėra“, – skaičiuoja barberiai.
Į įvardytą sumą pateko ir mokslai, ir svarbiausia darbo įranga. Tačiau investicija vien pinigais nesibaigia. Naujoje profesijoje svarbiausia praktika, o klaidos ir neužtikrintumas, pasak jų, dingsta tik kerpant vis daugiau. „Praktika“, – trumpai atsako jie paklausti, kaip mažėja klaidų.
Turi viziją
Kol kas barberių kelias Jurbarke dar tik prasideda. Jaunius ateityje svarsto apie nuosavą saloną, kitas tikisi, kad kirpimas ilgainiui taps pagrindiniu darbu. „Norėčiau paversti tai darbu. Kad būtų darbas ir rimtas pajamų šaltinis“, – sakė Paulius.
Kol nuolatinė klientūra dar tik formuojasi, tenka galvoti ir apie papildomas veiklas. Štai Jaunius ruošiasi prisijungti prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų. Paulius taip pat turi papildomų planų, kurių atskleisti neskuba.
Prieš kurį laiką du draugai naktimis vairuodami mikroautobusus tik kalbėjosi, kad gyvenime norėtų kažką pakeisti. Dabar vietoje vairo jų rankose – žirklės ir mašinėlės, o vietoje naktinių reisų – vis daugiau jurbarkiečių, sėdančių į barberio kėdę.
Ir nors pačių kirpėjų rankos pirmųjų mokymų metu dar drebėjo, šiandien jie jau gali patys įvertinti, kiek toli nuėjo nuo pirmojo manekeno iki savo darbo vietos Jurbarke.
Lukas Pileckas
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
