Nuo lapkričio 13 d. Jurbarko viešosios bibliotekos salėje ir antrojo aukšto fojė lankytojus pasitinka paroda „Langas į K. M. Čiurlionį“. Tai Jurbarko trečiojo amžiaus universiteto (TAU) Dailės fakulteto studenčių ir jų mokytojos Romarikos Pikelienės kūrybinis projektas, skirtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms.
Originalo detalė
Parodoje pristatoma 15 paveikslų, kuriuos sukūrė keturiolika studenčių ir jų mokytoja. Kiekvienas darbas – savitas žvilgsnis į Čiurlionio kūrybą, jo spalvas, nuotaikas ir simbolius.
Projekto idėja kilo norint paminėti iškilią sukaktį ir paskatinti studentes savaip pažvelgti į M. K. Čiurlionio kūrybą. Kaip pasakojo menininkė Romarika Pikelienė, darbai šiai parodai buvo pradėti kurti dar 2025 m. lapkritį. Užduotis nebuvo paprasta – kiekviena autorė turėjo pasirinkti vieną Čiurlionio kūrinį, perteikti jo nuotaiką ir idėją, tačiau kartu išsaugoti tiksliai atkartotą originalo detalę.
Visoms šiame projekte dalyvavusioms TAU mokinėms buvo duota vienoda užduotis ir suteikta visiška kūrybinė laisvė. Tačiau galiojo ir viena taisyklė. Paveiksle turėjo atsirasti nedidelis pasirinkto Čiurlionio kūrinio fragmentas, kuris turėjo būti tiksliai toje vietoje, kaip ir originale. Ši detalė – tarsi langas, per kurį žiūrovas gali pažvelgti į originalų dailininko darbą ir kartu pamatyti, kaip jį suprato kita kūrėja.
„Čiurlionio pakartoti neįmanoma. Čia ne aš pasakiau, čia jau ekspertai pasakė, bet mes stengiamės ir manau, kad mums labai pavyko. Paroda yra tikrai labai įdomi ir išskirtinė“, – projekto rezultatu džiaugėsi mokytoja.
Anot R. Pikelienės, įgyvendinti sumanymą nebuvo lengva. Pamačiusios pasirinktų Čiurlionio darbų sudėtingumą, moterys iš pradžių abejojo, ar sugebės atlikti tokią užduotį. „Didžiausias iššūkis buvo moterims šią idėją priimti. Sakė: „Mums neišeis.“ Sakau: „Nieko nežinau, darom.“ Ir va, aš labai džiaugiuosi rezultatu. Tikrai mes jį padarėm“, – prisiminė mokytoja.
Paroda pirmiausia buvo pristatyta Naujosios Akmenės kultūros centre, vėliau atkeliavo į Jurbarką. Savotiškais kultūriniais mainais tą vakarą tapo svečių iš Naujosios Akmenės, šio miesto kultūros centro liaudies teatro aktorių spektaklis „Šalikė“.
Vėl į mokinės suolą
Tarp parodos autorių – ir buvusi ilgametė pedagogė Irena Domeikienė, pradinių klasių mokytoja, dirbusi net 50 metų. Baigusi tuometę Kapsuko pedagoginę mokyklą, vėliau studijavusi institute, didžiąją savo gyvenimo dalį ji paskyrė vaikų ugdymui Jurbarko rajone. Pirmuosius mokytojavimo metus praleido Raudonėje ir Seredžiuje, o vėliau daugiau nei keturis dešimtmečius ugdė Skirsnemunės vaikus.
Mokytojavimas jai buvo artimas nuo vaikystės. Tėtis taip pat buvo mokytojas, todėl mergaitė jau anksti pradėjo žaisti mokyklą. „Tėtis buvo mokytojas, o mano pirmieji mokiniai – akmenukai ir plytos“, – šypsodamasi pasakojo moteris.
Dabar, po penkių dešimtmečių darbo mokykloje, ji jau pati mokinė – dešimt metų lanko Trečiojo amžiaus universitetą. Ir, kaip pati sako, mokinės vaidmuo jai labai patinka. „Geriau būti mokiniu, negu mokytoju. O ypač šiais laikais – 100 kartų mokiniu“, – juokėsi pašnekovė.
Trečiojo amžiaus universitetą ji lanko nuo pat pirmųjų veiklos metų ir kol kas nesiruošia sustoti. „10 metų, kai aš Trečiojo amžiaus universitete. Nuo pat pradžios ir nesiruošiu mest. Nebent mane išmestų“, – juokavo I. Domeikienė.
Moteris prisipažino, kad mokykloje vaikus mokė, tačiau pati tapyti nemokėjo. Dabar ši veikla tapo dar viena galimybe mokytis ir kurti.
Iš kartos į kartą
Kita parodos dalyvė – buvusi farmacininkė Sigita Kancerevičienė. Į pensiją ji išėjo vos prieš keletą metų, tačiau kūrybai laiko randa jau seniai – Trečiojo amžiaus universiteto Dailės būrelį ji lanko apie dešimtmetį.
Moteris pasakojo, kad pomėgis menui ją lydėjo nuo jaunystės. Pasirodo, kūrybiniai polinkiai būdingi ir kitiems šeimos nariams – meninė gyslelė perduodama iš kartos į kartą. „Man tiesiog patinka meniniai dalykai ir piešti nuo senų laikų… Tėtis, atsimenu, buvo nupiešęs Skirsnemunės bažnyčią… Anūkės mano irgi turi tą gyslelę: viena baigė animaciją Olandijoje, kita mokykloje Vilniuje dainuoja… Na, pas mus tokia gyslelė kažkokia yra“, – sakė pašnekovė.
Per dešimtmetį susibūręs būrelis tapo ne tik vieta mokytis tapybos, bet ir bendraminčių susitikimų erdve. Čia svarbu ne tai, kokias profesijas moterys turėjo ar ką veikė anksčiau, o tai, kuo gyvena dabar.
„Mes toksai jau dabar geras kolektyvas. Susistygavom visi, žinom, ką kas galvoja, pasisakom, ką nori, giriam viena kitą ir visai smagu“, – apie bendrystę kalbėjo moteris. Anot jos, susitikusios kūrėjos nesureikšmina viena kitos ankstesnių pareigų ar profesinių pasiekimų. Svarbiausia – dabartinis gyvenimas ir tai, ką kiekviena gali sukurti.
Dalyvavimas šioje parodoje autorėms buvo ne tik galimybė prisiliesti prie iškilaus menininko kūrybos, bet ir išbandyti savo jėgas, atskleisti kūrybiškumą, pasidalyti skirtingais požiūriais ir dar kartą įsitikinti, kad mokytis bei kurti niekada nevėlu.
Janina Sabataitienė



































