Mokytojo pašaukimo universitetuose neįgysi (1)

Spalio 5-ąją minėsime Tarptautinę mokytojų dieną – šventę, pažymėtą rudeninių gėlių žiedais ir ypatingu dėmesiu bei meile mokytojams. Laimingiausi tie, kuriems mokytojystė nėra tik profesija – jie visada išlieka Mokytojais, net kai paskutinis skambutis jau seniai nuskambėjęs.

Pirmieji mokytojai

Viešvilietė Aldona Šiaulinskienė nuo šio rugsėjo jau nebevarsto savo klasės durų – po kone penkių dešimtmečių darbo mokykloje pradinių klasių mokytoja išėjo užtarnauto poilsio. O dirbti atėjo jos anūkė. Na, ne taip paprasatai – ėmė ir atėjo: Neringa Padvelskytė-Putramentienė laimėjo konkursą ir tapo šiemetinių Viešvilės pirmokų pirmąja mokytoja.

Pirmieji visada išlieka atmintyje. Bet dažniausiai prisimenamos ne skaitymo ar rašymo pamokos.

„Mano pirmoji mokytoja – Gražina Matulevičiūtė, dabar jau amžiną atilsį, pirmiausia išmokė mane gražiai rašyti, ką aš ir dabar tebeturiu. Kai mirė mano mamytė (buvau tuomet pirmoje klasėje), mokytoja paėmė mane globon: po pamokų dažnai parsivesdavo namo, kojines numezgė, pirštines padovanojo, nes neturėjau tokių daiktų. Ji labiausiai prisidėjo ir prie mano mokytojystės – iš jos mokiausi to nepaprasto gerumo, – prisimena A. Šiaulinskienė. – O klasės auklėtojas Jonas Kuvykas, rusų kalbos mokytojas, buvo toks tėviškas, gerietis. Jis net mano pavardę pakeitė, gal šeštoje klasėje, iš Juškytės į Juškaitę, nes mano tėtis – Juška. Ateidavo į klasę ir klausdavo: na, tai kaip, Aldute, gyveni?“

Viešvilietė profesijos nesirinko, o tiesiog gimė būti mokytoja: „Aš mokytoja gimiau. Dar nėjau į mokyklą, jau vaikus rikiuodavau: mokiau, dainuodavom, žygiuodavom, klasę buvau įsirengusi namuose. Susikviesdavau visus kaimynų vaikus, susodindavau, o jaunesnė mano sesė sakydavo: aš mokytoja tai jau nebūsiu, aš būsiu direktorė! Ir vizituodavo mano pamokas!“

Aldonos kelias į mokytojas nebuvo lengvas, bet ryžtingas: „Aštuonmetę baigiau kartu su sese, o iš viso šeimoje buvom penki vaikai. Sesę išleido į prekybininkes, o mane veža į Kauną – į siuvėjas. Dokumentus nuvežiau, bet kai buvo mandatinė komisija – neinu, vaikštau po Kauną. Penkiolikos metų panelė! Paskui einu tiesiai pas direktorių: atiduokit mano dokumentus, aš noriu būti mokytoja!“

Nelengvai atgavo dokumentus ir niekam nieko nesakiusi mokėsi vakarinėje, prižiūrėjo svetimus vaikus ir susitaupiusi pinigėlių įstojo į Klaipėdos pedagoginę mokyklą.

Pripažinimą turėjo išsikovoti

1968 m. A. Šiaulinskienė pradėjo dirbti Viešvilės mokykloje – toje pat, kur mokėsi ir turėjo gerų mokytojų. Bet pripažinimą kaip mokytoja savo mokykloje ji turėjo išsikovoti. „Buvau gausios šeimos vaikas – taip į mane ir žiūrėjo: kaip ji čia susitvarkys? Buvau tik 21-erių metų. Vaikai myli jaunus mokytojus. Jaučiau, kad ir mane įsimylėjo vaikai ir jų tėvai“, – prisimena Aldona.

Jos pirmoji klasė – trečiokai – buvo didelė, per trisdešimt mokinių, kai kurie – jau gerokai ūgtelėję. Buvo ir neklaužadų, ir triukšmadarių – visais laikais vaikai tokie patys. Jaunutės mokytojos tai negąsdino – ji atsistodavo prieš klasę ir išlaukdavo, kol vaikai supras, kad atėjo mokytoja. Nereikėdavo ilgai laukti – mokytojos žvilgsnis nuramindavo vaikus, sutelkdavo juos pamokai.

„Jei leisi pasijusti vaikui aukščiau už save, tai tada viskas. Bet negali būti ir pasaulio bamba“, – sako pradinukų mokytoja. Ji nesiskųsdavo kitiems mokytojams jų auklėtiniais ir nerašydavo pastabų („kiekvienas turim dirbti savo darbą – toks mano principas“), rasdavo už ką pagirti vaiką, kai atrodydavo, kad neįmanoma su juo susišnekėti. („Po kiek laiko, žiūrėk, jis prieina, apsikabina: „Mokytoja, kokia jūs gera!“, nors ką tik buvom susipykę. Ir per rugsėjo pirmąją pats pirmasis atėjo mane pasveikinti“). Mokinių tėvams nebijodavo pasakyti, kad pabarti vaiką, kai jis to nusipelnė, reikia, būtų blogai, jei niekas jo nepabartų.

Pripažinimas mokytojai yra ir tai, kad ir po 30 metų mokiniai prisimena, kad ji niekada nebuvusi teisėja ir nevertusi daryti to, kas vaikams nepriimtina. Mokytoja prabyla apie ideologinius dalykus, tuomet labai sureikšmintas ir net likimus lėmusias organizacijas: „Visi turėjo būti pionieriai, komjaunuoliai. Buvau dėl to tampoma, kentėjau žiauriai, bet neprievartavau vaikų – ir jie, ir jų šeima turi teisę pasirinkti. Ir pati nebuvau partinė, nors mane – tiesiogine prasme – įrėmė į sieną. Išeisi, nedirbsi, nebūsi mokytoja! – šaukė. Pasakiau: jei jūsų valia, išeisiu, bet į partiją nestosiu. Neišmetė. Kažką manyje pamatė, kad manęs neis nugalėti.“

Mokykla – kitokia

Per dešimtmečius labai pasikeitė mokykla, mokytojai, mokiniai. Kai Aldona parvažiavo į Viešvilę dirbti, mokykla buvo ir iš išorės visai kitokia, gana vargana materialine prasme. Tačiau – didelė, paralelinėse klasėse mokėsi po 30 vaikų. „Kartu su manimi pradėjo dar 8 jauni mokytojai. Mokinių skaičius sumažėjo staiga, jau atėjus nepriklausomybei, kai žmonės pradėjo keliauti, kai uždarė profesinę mokyklą“, – prisimena pedagogė.

Mokytoja Aldona sako, kad pasikeitęs visuomenės požiūris į mokytoją – labiausiai dėl žmonių neišprusimo ar išsilavinimo stokos, gal net dėl vertybių pasikeitimo. Mokytojo darbo nevertina dažniausiai tie, kurie patys nesugebėjo ko nors pasiekti.

Apmaudžiausia, kad tėvai labai kišasi į mokytojo darbą, viską linkę užkrauti mokyklai, neretai jaučiasi bejėgiai auklėdami savo vaikus arba tiesiog nenori tuo užsiimti. „Ima kokia mama ir pasako: laikykit mano vaiką po pamokų, nes namie jis nieko neruošia, nieko nedaro ir aš nieko negaliu padaryti.“ Žinoma, ne visi tėvai tokie, ne visiems atrodo, kad jų vaikai visada teisūs. Ne visi tėvai neturi laiko pasikalbėti su vaiku, o tik šaukia ant jo, bara, paskui jis toks – vargšas – ateina į mokyklą. Ir mokytojas turi jį priglausti. Ateina nepavalgiusių, kai kuriems reikia leisti ,,pamiegoti“. Visko neišpasakosi…“, – sako didžiulę darbo praktiką turinti mokytoja.

Viskas vaikams

Mokytoja Aldona neneigia, kad vaikams reikia atiduoti daug – mokytojo darbas ne toks, kad uždaręs mokyklos duris esi laisvas. Šventės, karnavalai, turistiniai žygiai. Į ekskursijas važiuodavo senu autobusiuku, dažnai susėdę ir ant lentų…

O kas likdavo šeimai? „Mane labai rėmė vyras Kazimieras. Kai išeidavom su vaikais į turistinius, ir jis atvažiuodavo, atveždavo valgyti ir sėdėdavo su mumis per naktį. Mokiniai sakydavo: čia – mūsų talismanas. Į ekskursijas pasiimdavau ir savo vaikus. Bet šeštadienis ir sekmadienis būdavo skirtas mūsų vaikams – keliaudavom, eidavom po miškus, maudytis, su palapinėmis išmaišėme visą Lietuvą, Estiją, Latviją.“

Mokytoja Aldona su vyru užaugino tris vaikus. Dukra Eglė baigė pedagoginį, bet augino tris savo vaikus ir mokytoja nedirba („gaila, nes ji turi pedagoginę gyslelę“). Rytis – archeologas, iškasinėjęs ir Viešvilės Švedkalnį. Pagrandukas Giedrius liko Viešvilėje, skardininkas, kaip ir daug viešviliškių.

„Kai dabar su pradinukais važiuojam į ekskursiją, pirmas klausimas: ar į maksimą eisim? Į muziejų neįdomu: įbėgo, pralėkė ir – nėra vaikų. Kasmet pradinukus vežam į spektaklį – visus. Bet irgi neįdomu. Jei nenusipirko kokio žaisliuko maksimoj, grįžtant autobuse būna ir ašarų. Galėtumėm ir nevežt, bet kai kurie vaikai niekur neišvažiuoja. Kai kurie daug kur išvažiuoja, net į užsienį, bet neretai aplanko tik maksimas. O mokykla turi parodyti vaikui daugiau. Nors mokytojui atsakomybė baisi, dabar atsakingi ne tik už saugumą, bet ir už vaiko gyvybę“, – pasakoja A. Šiaulinskienė.

Džiaugiuosi, kad esu mokytoja

Po penkių pamokų ir po tądien vykusio pedagogų posėdžio pradinių klasių mokytoja Neringa Padvelskytė-Putramentienė prisipažino pavargusi. „Pavargau, bet tai natūralu, nes vaikų klasėje daug, dar tik pati pradžia. Reikia ir man priprasti, ir jiems priprasti“, – sakė jaunoji pedagogė ir tvirtino tikrai nenusivylusi darbu.

Ir Neringa nuo vaikystės norėjo būti mokytoja, žaisdavo su broliu ir sese mokyklą. Tad ir rinkdamasi specialybę galvojo apie darbą su vaikais, kuris jai buvo labiausiai prie širdies.

Prieš trejetą metų pabaigus Marijampolės kolegiją, Neringai mokytojauti, išskyrus studentiškas praktikas, dar neteko. Ji augino dukrelę Rugilę, kuriai dabar 3 metukai, be to, ir laisvos darbo vietos Viešvilėje, kur jauna šeima tvirtai kuriasi, iki šiol nebuvo. Iš septynių Neringos kurso kolegių kol kas ji antroji dirbanti pagal specialybę.

Paklausta apie savo pirmokus, kurių turi penkiolika, mokytoja atgyja, nuovargio – tarsi nebūta: „Įvairūs labai tie pirmokai mano – kiekvienas su savo charakteriu, su savo principais, norais. O aš – viena mokytoja, turiu visus suprasti, rasti būdą kiekvieną prašnekinti, kiekvienam įtikti ir patikti. Ir išmokyti. Skaityti ir rašyti mano pirmokai dar nemoka, pamažu keliaujame link to, ir manau, kad išmoksim. Ir į namus parsinešu darbo – juk tik pati pradžia. Tai nėra lengvas kelias. Kiekvienas mokytojas parsineša, tas darbas nesibaigia uždarius duris – tikrai tą žinau.“

„Labai džiaugiuosi, kad čia papuoliau. Visi mane čia labai globoja ir padeda menkiausiam žingsny, kai tik ko reikia. Bet didžiausia mano globėja – močiutė. Ji mano ramstis, iš jos mokausi, konsultuojuosi“, – sako Neringa. Ji neabejoja, kad kolegija, kur įgijo pradinių klasių mokytojo specialybę ir šokių mokytojo specializaciją, gerai paruošė darbui, bet mokykloje pačiai reikia rasti išeitis iš įvairių situacijų.

Iš savo mokyklinių metų Neringa labiausiai prisimena pirmąjį mokytoją, tikisi, kad ir ją jos mokinukai prisimins. „Pikta tikrai nesu, mes šypsomės, juokiamės. Žinoma, esu ir griežta – griežtumo irgi reikia, ir jo turiu daug, bet mes visada šypsomės“, – sako jaunoji pedagogė. Ji neslepia, kad šiek tiek bijojo atsistoti prieš klasę, bet dabar, tik po mėnesio, tikrai įsivaizduoja save mokytoja. „Man patinka, džiaugiuosi, kad jau esu mokytoja“, – sakė N. Padvelskytė-Putramentienė.

Su močiutės kraičiu

Rugsėjo 1-ąją jos šventė abi – močiutė ir anūkė, viena pradėdama, kita užbaigusi savo mokytojišką kelią.

„Išleidau ketvirtokus ir jau nebepradėjau. Nesijaučiu sena, bet yra riba, kada nutveri save, kad jau nebenori to, ko anksčiau norėjai. O to parodyti vaikams negalima. Jie nori renginių su patrypimais, bėga, o aš jau nebenoriu kaip anksčiau ir nuo kalno su jais ridentis, ir po medžius laipioti“, – sako A. Šiaulinskienė.

Mokytoja Aldona keistai pasijuto tik tada, kai nuskambėjus skambučiui visi mokytojai nusivedė savo mokinius, o ji su gėlių glėbiu pasiliko viena mokyklos kieme.

„Daug gerų prisiminimų. Be galo smagu mokykloje, tai – mano vieta. O dabar? Keliauju, su vyru ką tik grįžom iš Švedijos, turim sodą, grybaujam. Mudu abu esam vienodos natūros, abu pedagogai – neliūdna“, – paklausta apie dabartį be mokyklos sako Aldona.

Neliūdna Aldonai ir todėl, kad visą savo mokytojišką kraitį perdavusi anūkei mato ją turint pedagogo gyslelę – kažką tokio, ko universitetai neduoda, bet be jos Mokytoju netampama.

Danutė Karopčikienė