Dvokas, kandys, tarakonai, kirmėlės tapo kaimynyste, iš kurios negali išsivaduoti Kauno g. 36 daugiabučio gyventojai. Landyne virtęs kaimyno butas – tikras galvos skausmas, nes buto savininkas nesirodo, o valdininkai bejėgiškai skėsčioja rankomis.
Vargina parazitai
Apleistą būstą teoriškai turėtų parduoti antstoliai ir gautais pinigais bent iš dalies padengti buvusio savininko skolas. Tik buvusiu ir dar apleistu bendrabučio kambariu antstoliai, matyt, nesitiki greitai ką nors suvilioti, todėl kaimynams telieka kantriai laukti ir tikėtis, kad iš antisanitarinių spąstų jie kada nors ištrūks.
„Kasdien iš to buto sienomis atropoja ir atskrenda būriai kandžių, jas gaudom, daužom, tačiau naudos nedaug. Baisu, nes spintoje juk rūbai, kailiniai. Apie bendrą nešvarą aš jau nekalbu, neaišku, kokių parazitų ir ligų ten prisiveisė ir dar prisiveis“, – redakcijoje bėdas pasakojo daugiabučio gyventoja.
Moteris tikina, kad kaimynystėje gyvenęs vyras turi didžiulę skolų kuprą – tūkstantinės sumos prisikaupusios už nesumokėtus komunalinius mokesčius, šilumą, negrąžintus greituosius kreditus. Todėl buto savininkas galiausiai metė namus ir išdrožęs, kad su patalpomis visi gali daryti ką nori, pasislėpė.
Nuo tada buto durys dažniausiai atviros, į jį užsuka kas tik nori, o vietos tereikia asocialiems asmenims, normalūs žmonės šią vietą aplenkia. Palikti buvusio šeimininko daiktai ir rūbai seniai virtę nuolaužų ir dvokiančios masės krūva. Visa tai paįvairina tušti alkoholio buteliai ir čia pat metamos nuorūkos.
„Aną dieną atėjo kažkokie vyrai, išnešė dujinę viryklę. Durys išlaužtos, norėjome jas užkalti, tačiau paaiškėjo, kad tai – nelegalu ir net galėtume gauti baudą. Todėl nieko nedarėme. Tiesiog nežinome, kaip gelbėtis nuo šios landynės, nes jokia institucija nepadeda“, – guodėsi pašnekovė.
Rankos surištos
Pasak Jurbarko seniūno Romualdo Kuro, padėtis dėl minėto buto jam puikiai žinoma. Tačiau legalių priemonių pagreitinti pardavimo procesą, išvalyti ar kitaip sutvarkyti patalpas – nėra. Lieka laukti, kol butas bus parduotas arba kol savininkas susitvarkys.
„Esame svarstę galimybę patiems sutvarkyti. Tačiau savininkas slapstosi, o be jo žinios ir dalyvavimo negalime. Kas bus, jei paskui jis pareikš pretenzijas, kad viduryje kambario gulėjo aukso gabalas, kuris po savavališko sutvarkymo dingo. Tiek mes, tiek gyventojai esame įsprausti į kampą“, – sakė R. Kuras.
Seniūnas tikina, kad panašių butų – ne vienas ir ne du. Dalis jų palikti likimo valiai, kituose gyvena asocialūs žmonės, kuruos iškraustyti itin sudėtinga. Namus nustekenę, pragėrę ir skolose paskandinę gyventojai puikiai žino savo teises, nors pareigas seniai užmiršo. Itin dažnai tokiose šeimose auga būrys vaikų, o iš jų pašalpų gyvenantys tėvai jaučiasi gana ramiai – su mažamečiais niekas neiškraustys.
„Būna atvejų, kad nuvykstame iškraustyti, o gyventojai sako – jei išvarote, sėdame ant laiptų ir niekur neisime. Paskutinis toks atvejis buvo žiemą. Jūs man pasakykite, kaip palikti moterį šalti laiptinėje?“ – klausė R. Kuras.
Skundžiasi dažnai
Tauragės visuomenės sveikatos centro Jurbarko skyriaus vedėja Jolita Lapėnienė tikina, kad įstaiga dažnai sulaukia gyventojų skundų dėl panašių atvejų, tačiau padaryti taip pat nieko negali.
„Pagal įstatymą mes dirbame tais atvejais, kurie susiję su ūkine ar komercine veikla. Kištis į privačius reikalus negalime, todėl tiesiog informuojame savivaldybę. Kai kurios savivaldybės turi specialius skyrius ar specialistus, kurie užsiima tokiomis situacijomis. Deja, kiek žinau, Jurbarke tokio skyriaus nėra“, – sakė vedėja.
Pasak J. Lapėnienės, jei žmonės aplinką teršia už namų durų, juos nubausti lengviau. Gali įsikišti aplinkos apsaugos ar policijos pareigūnai, kitos tarnybos. Tačiau privati valda – vis dar sunkiai įkandamas riešutas. Bet ar tuos „riešutus“ gliaudyti būtų lygiai taip pat sunku, jei tokia kaimynystė vargintų pačius valdininkus?
Buvusių bendrabučių bėda
Į panašią situaciją įpuolę buvusių bendrabučių gyventojai išeities ieško ne pirmą kartą. Ir Kauno g. 36, ir gretimas daugiabutis vis dar sunkiai vaduojasi iš bendrabučių gyventojams būdingų įpročių. Leidus privatizuoti butus, žmonės naudojosi šia galimybe, daugelis įsirengė jaukius namus, susitvarkė kaip galėjo. Kiti savo butus ar kambarius pardavė, iškeitė. Tačiau dalies galvose tebeliko supratimas, kad bendrabutis – bendras reikalas ir kažkas vis dar turi jais pasirūpinti. Ne paslaptis, kad dviejuose didžiausiuose miesto buvusiuose bendrabučiuose nemaža dalis gyventojų – asocialūs, nebesugebantys gyventi kitaip. Tačiau jų nuosavybė yra jų tvirtovė ir peržengti slenksčio laikantis įstatymų nevalia.
Tik ar įstatymu kartais nepridengiamas neveiklumas? Ar teises turi tik apsileidėliai, o tvarkingai gyvenantiems lieka pareiga taikstytis?
Landynės kaimynystėje atsidūrę gyventojai nenori sutikti, kad jiems padėti neįmanoma. Žmonės mano, kad galbūt būtų galima sudaryti komisiją iš seniūnijos, policijos, antstolių atstovų, kuri aprašytų bute likusį šlamštą ir įpareigotų namą administruojančius komunalininkus bent jau duris užkalti.
Jurbarko seniūnas R. Kuras gyventojų pasvarstymų girdėti nenori ir nukerta, kad valdžia šiuo atveju yra bejėgė. Beje, nors šiai landynei areštą taiko net keli antstoliai, kol kas pardavimo procedūros nepradėtos.
Lukas Pileckas
