Semiamas rūsys – skęstančios pensininkės reikalas (2)

Gerą pusmetį Gudelių kaime (Girdžių sen.) gyvenančios Genės Lužaitienės namai primena grimztantį laivą – nei nuskęsta, nei išplaukia. 75-erių moteris nuo praėjusio rudens kasdien iš rūsio semia vandenį. Jai tai bene vienintelė likusi išeitis, nes valdininkų dėmesio neprisišaukia net oficialiais raštais.

Nesulaukia atsakymo

G. Lužaitienės seniai nebedžiugina iš namų Jūros gatvėje atsiveriantis nuostabus vaizdas į užtvenktą Mituvą – galvos skausmu virto jos ir dar kelių šalia esančių privačių namų lietaus nuotekų sistema. Į upę po žeme nueinantį vamzdį prieš keletą dešimtmečių įrengė kolūkio pirmininko pavedimu. Įrengė ir pamiršo – dokumentuose vamzdžio nėra, jis niekam nepriklauso.

Kol sovietmečiu įrengta sistema dirbo be priekaištų, apie ją niekas negalvojo. Tačiau pernai vamzdžius užnešė smėlis, štai tada G. Lužaitienės namuose prasidėjo potvynis.

„Nežinau, ką daryti. Kasdien su elektriniu siurbliu išsemiu vandenį, tačiau jo vėl ir vėl prisikaupia. Kartais būna taip, kad pumpuoju, o vandens nemažėja. Rūsyje laikau daržoves, konservus, kitas atsargas. Drėgmė viskam kenkia, namui taip pat, atsiranda pelėsis“, – guodėsi ne per seniausiai vyrą palaidojusi moteris.

Maždaug prieš porą mėnesių G. Lužaitienė pagalbos kreipėsi į savivaldybę – raštišką prašymą spręsti problemą ji adresavo Žemės ūkio bei Ūkio ir turto skyriams. Tačiau valdininkai iki dabar ne tik nepadėjo išspręsti problemos, bet net neatsakė į raštą.

„Per tiek laiko niekas nieko neatrašė, nors, kiek žinau, į raštą visada turi atsakyti raštiškai. Taip ir sėdžiu, laukiu, viliuosi, kad bus kažkoks rezultatas“, – širdgėlą liejo moteris.

Priklauso savivaldybei?

Jurbarko r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algirdas Ambrakaitis „Šviesą“ patikino, kad padėtį puikiai žino ir Gudelių kaime lankėsi ne kartą. Tačiau kaip padėti į bėdą patekusiai G. Lužaitienei, kol kas nežino. Kolūkio laikais lietaus nuotekos buvo įrengtos savavališkai, be plano, dokumentų, įrenginys ir šiandien neturi jokio šeimininko.

Tiesa, valdininkas sutinka, kad bešeimininkio turto nuosavybė paprastai automatiškai priskiriama valstybei, todėl ir šiuo atveju lietaus nuotekų sistemos savininke greičiausiai būtų pripažinta savivaldybė.

„Tais laikais, jei būdavo apsukresnis kolūkio pirmininkas, įrengdavo žmonėms lietaus nuotekų sistemas. Tuomet visi džiaugėsi, bet dabar – problema. Ypač ten, kur žmonės dėl amžiaus ar mažų pajamų nebepajėgūs patys susitvarkyti. Manau, kad bendromis jėgomis šią problemą spręsti turėtų ne tik G. Lužaitienė, bet ir šalia esančių namų savininkai, jų visų nuotekos teka ten pat, tik kitų ūkių neapsemia, nes jie aukščiau“, – sakė A. Ambrakaitis.

Žemės ūkio skyriaus vedėjas gerai prisimena G. Lužaitienės raštą ir tai, kad dokumentas buvo nukreiptas Ūkio ir turto skyriui. Pastarojo valdininkai turėjo nuspręsti, kam priklauso nuotekų sistema.

Nėra pinigų

Savivaldybės ūkio ir turto skyriaus vedėjas Stanislovas Andriulis tikina nieko nežinantis arba neprisimenantis G. Lužaitienės rašto ir pirštu bado į Girdžių seniūniją. Valdininko manymu, pirmiausia sprendimo turėtų ieškoti Girdžių seniūnas Darius Juodaitis.

„Visi eina lengviausiu keliu ir iš karto kreipiasi į savivaldybę. Tačiau savivaldos atstovas Girdžiuose – seniūnas. Jei seniūnijai problemos išspręsti nepavyksta, tada sprendimo ieškosime mes. Tokiems darbams jokių papildomų lėšų nenumatyta, todėl tektų panaudoti kažkokius kitus resursus“, – kalbėjo S. Andriulis, tačiau jokio konkretaus sprendimo nepasiūlė.

Pasigenda geranoriškumo

Girdžių seniūnas D. Juodaitis tikina nežinantis, kaip padėti semiamai moteriai. Seniūnija neturi technikos iškasti ir patikrinti maždaug šimto metrų ilgio drenažą. Skirti darbininkų, kad šie per keletą dienų tai padarytų rankomis, taip pat sudėtinga.

„Neturime tiek žmonių. Be to, tą šimtą metrų gal ir iškastume, tačiau jei kitą kartą reikės kasti kelis šimtus metrų? Iškasėme vienoje vietoje, patikrinome drenažą, jis užneštas smėliu ir žvyru. Matyt, kažkur yra prakiurę, o kur – niekas nežino“, – sakė D. Juodaitis.

Pasak seniūno, apsemtos moters istorija apnuogino kur kas didesnę bėdą nei vienas vandens pilnas rūsys. Didžiausia problema, kad nėra kompleksiškumo – bendros tvarkos, ką daryti panašiais atvejais. Dabar vieni į kitus bado pirštais ir stengiasi problemą kažkam peradresuoti, tačiau išeities kol kas niekas neieško, o senyvo amžiaus moters diena prasideda vis taip pat – siurbliu vandeniui pumpuoti.

Gerai, kad G. Lužaitienė neketina taikstytis ir nuskęsti valdininkų abejingumo liūne. Tiesa, vandenį ji nusiteikusi pumpuoti tik iš savo rūsio – valstybės tarnautojai iš nesusikalbėjimo balos turės išlipti patys. Jiems padėti moteris žada nebent viešumu.

Lukas Pileckas