Praėjusiais metais uždaryta nuo 1949-ųjų Jurbarke veikusi ir rajono laikraštį spausdinusi spaustuvė. O 1963 metais skaitytojus pasiekė joje išspausdintas pirmasis „Šviesa“ pavadintas laikraščio numeris. Relikvinę spaustuvės įrangą įsigijęs Senovinės technikos muziejaus įkūrėjas Justinas Stonys planuoja lankytojams demonstruoti senovinę spausdinimo technologiją, o spaustuvininkė Valerija Matakienė patvirtino, kad visos muziejuje atsidūrusios mašinos yra veikiančios.
„Šviesa“ jau seniai perėjo prie šiuolaikiškų technologijų ir laikraštis, kurį dabar skaitote, spausdinamas vienoje didžiausių ir moderniausių centrinėje Europoje spaustuvių – „Lietuvos ryto“ spaustuvėje. Kaip pasakojo daugiau nei 50 metų spaustuvininke dirbusi Valerija Matakienė, ir senosios Jurbarko spaustuvės mašinos visos yra veikiančios, kai kurios buvo naudojamos iki pat spaustuvės uždarymo, nors joms labiau pritinka būti muziejuje.
Pirmasis prieš aštuonetą metų į Senovinės technikos muziejų iš Jurbarko spaustuvės atkeliavo linotipas – kiek jaunesnis, bet to paties modelio, kokiu 1963 metų balandžio 1 d. spaustuvėje pradėjo dirbti V. Matakienė. „Mane išmokė Eleonora Meškauskienė – ji buvo spaustuvės vedėja, ir Vincas Bajoras, kuris dar Lietuvos laikais dirbo linotipininku Kauno spaustuvėje“, – pasakoja Valerija. Vėliau ji irgi turėjo net keletą mokinių, bet ilgiau dirbo tik Aurelija Brazaitienė ir Valerijos sesuo Lilija Stanevičienė, nes linotipininko darbas sunkus ir sveikatai pavojingas.
Linotipas – raidžių rinkimo mašina, specialiame katilėlyje nuolat kaista ir garuoja švinas. Spaustuvėje tik linotipininkas dėl ypač sveikatai kenkiančių sąlygų nemokamai gaudavo pieno ir obuolių sulčių. Į darbą linotipininkas turėjo ateiti bent valanda anksčiau – įjungti mašiną, kad ji įkaistų, o jei dirbant išsijungdavo elektra, laukti tiek pat, kol švinas vėl įkais.
Laikraščio korespondentai tekstus rašė ranka, ir duodavo mašininkei spausdinti – buvo griežtai nustatytas spausdinimo mašinėlės ženklų skaičius eilutėje, kad lengviau būtų linotipininkui. Bet vis tiek, kol švininėmis eilutėmis surinkdavo vieną laikraščio puslapį, linotipininkas turėjo dvi valandas sėdėti, anot Valerijos, kaip prikaltas.
„Švininį apie 20 kilogramų sveriantį laikraščio puslapį deda ant korektūrinio preso – daro atspaudą ir duoda korektoriui skaityti. Kai jau būdavo ištaisytos klaidos (linotipu čia irgi tekdavo padirbėti) ir redaktoriaus pasirašyta, deda į plokščią mašiną ir spausdina: vieną puslapį viena, kitą – kita pamaina. Rajoninis laikraštis tada ėjo 4 puslapių, retai – su intarpėliu, tris kartus per savaitę, tiražas buvo apie 12 tūkstančių egzempliorių“, – pasakoja spaustuvininkė Valerija.
Papasakoti – paprasta, o iš tikrųjų laikraščio leidimas prieš keletą dešimtmečių buvo itin ilgas ir sudėtingas darbas. Būdavo, pasakoja Valerija, ir taip, kad laikraštis jau paruoštas, bet ateina nauja svarbi informacija – tokia anais laikais buvo tik apie partinius veikėjus, ir tenka viską daryti iš naujo. Linotipininkei tai reiškė paruošto puslapio švinines eilutes mesti į katilą, lydyti ir rinkti naujas. „Sėdėdavom po darbo, neretai ir per naktį, kad ryte krosniakurys Mačiulis ant pečių neštų šviežius laikraščius į paštą, o iš ten jie pasiektų viso rajono žmones“, – sakė Valerija.
„Šviesa“ Jurbarke tokiu, dabar sakytume primityviu būdu, buvo spausdinama iki 1984 m. „Bet ir po to laikraštį rinkdavom su linotipu, padarydavom vieną gerą atspaudą ant celofano plėvelės. Tą plėvelę dėdavom į autobusą, Kaune ją paimdavo „Raidės“ spaustuvė ir į Jurbarką jau parveždavo atspausdintą „Šviesą“. Jurbarko spaustuvė Kauno „Raidei“ priklausė jau nuo 1976 metų“, – pasakoja spaustuvininkė.
Nors laikraščio rinkimas ir spausdinimas buvo nepalyginamai sudėtingesnis negu dabar, reikalavimai spaudos kultūrai buvo labai aukšti. Patyrusi spaustuvininkė V. Matakienė pastebi, kad kai kuriuose dabartiniuose laikraščiuose spausdinimo kultūros labai trūksta.
„Kildavo konfliktų ir su redakcija – jie vėluodavo pateikti medžiagą, o mus kaltindavo, kad darom per daug klaidų. Būdavo, nors labai retai, kad laikraštis ir neišeidavo. Visada rašydavo: dėl spaustuvės techninių kliūčių. Pykdavom, nes ne visada spaustuvė buvo kalta, tačiau tik tokia anais laikais buvo vienintelė pateisinama priežastis laikraščiui neišeiti“, – prisimena spaustuvininkė.
Spausdintas žodis anuomet buvo svarbus ideologinis ginklas, o spaustuvė turėjo galimybę tą ginklą panaudoti ir nepaklusdama vienintelei partijai ir jos ideologijai. Valerija prisimena, kad tais pačiais metais, kai ji pradėjo dirbti, kaip tik kažkurio rajono spaustuvininkus teisė už religinės literatūros spausdinimą, kas anais sovietiniais laikais buvo griežčiausiai draudžiama. Tokių slaptų užsakymų spaustuvės gaudavo ir įvykdydavo – dažniausiai nė šuo nesulodavo, tačiau anuo atveju, pasak Valerijos, viskas išaiškėjo, nes spaustuvininkai nepasidalijo pinigų.
Ir Valerijai kartu su bendradarbiais yra tekę būti tampomai saugumo: „Spausdinome rinkimų biuletenius ir sugadinome – vietoj Lietuvos TSR parašėme RTS ir klaidos nepastebėjome. O popierius biuleteniams – iš komunistų partijos centro komiteto! Kvietė mus į saugumą, kaltino, kad norėjom sužlugdyti rinkimus. Bet kažkaip užglostė tą reikalą ir davė dar popieriaus.“
Sunku buvo ir tiesiogine prasme: mašinos gesdavo, tekdavo jas paremontuoti, reikėdavo valyti – ypač švarus turėjo būti linotipas, valydavo jį aviaciniu benzinu. „Dirbom beveik vien moterys, viską turėjom pačios daryti. Darbas sudėtingas, atlyginimai maži, todėl vyrų spaustuvėje nebuvo“, – sakė V. Matakienė.
„Dirbom sunkiai, bet gyvenom linksmai, – dar prisimena Valerija. – Redaktorius anuomet buvo Algirdas Pekeliūnas, paskui jis buvo „Minties“ leidyklos direktorius, – darbe labai reiklus, o po darbo – nepaprastas organizatorius. Jis mokėjo labai gražiai visus pasveikinti su gimtadieniais, organizuodavo keliones – jei ne į Palangą, tai bent žygį į Kalnėnus surengdavom.“
Jurbarko spaustuvėje, vėliau privatizuotoje, iki pat uždarymo dirbo V. Matakienė, jos sesuo L. Stanevičienė ir Aldona Jonaitienė – kartu su ja Valerija dirbo net 44 metus. Nors dirbti su linotipu jau tekdavo labai retai, bet Valerija prisipažįsta, kad vis tiek buvo baisu, kai reikėjo viską išgriauti, išardyti. Viena paguoda, kad spaustuvės įrengimai nukeliavo ne į metalo laužą, bet į Senovinės technikos muziejų.
Muziejaus įkūrėjas Justinas Stonys pasakoja, kad spaustuvės įrengimų perkraustymu į muziejų itin rūpinosi jurbarkietis Valentinas Dumikas, kuris yra vienas didžiausių muziejaus pagalbininkų. „Etapais, nes iškart būtume nepajėgę, nusipirkome linotipą, plokščią iškiliaspaudę spausdinimo mašiną, tygelį, segimo mašiną, korektūrinius presus, kasų realą su šriftais, spaustuvinius baldus“, – pasakojo J. Stonys ir patikino, kad spaustuvė prisikels po metų. Spaustuvei jau parinkta vieta, o visomis mašinomis dirbti mokanti spaustuvininkė Valerija to moko ir muziejininkę Angeliną Reičiūnienę.
Privačioje valdoje įkurtam Senovinės technikos muziejui šiemet sukako 10 metų, bet jubiliejinės iškilmės nukeltos metams. „Norime ateinančią vasarą lankytojams demonstruoti 5 amatus, spaustuvė bus vienas iš jų. Jei nepavyks, jubiliejų dar nukelsime“, – sakė geros nuotaikos ir didelių užmojų nestokojantis J. Stonys.
Danutė KAROPČIKIENĖ
