Balti kaip sniegas, lengvi kaip pūkas, visuose gyvenimo keliuose mus saugantys ir globojantys Aukščiausiojo pasiuntiniai prieš šv. Kalėdas susispietė Skirsnemunėje – supasi ant kalėdinės eglės, žvelgia pro namų langus, laimina kuklią prakartėlę nuo Šv. Jurgio bažnyčios kolonų ir kviečia parapijiečius daryti gerus darbus.
Tarsi iš gausybės rago
Angelai skristi į Skirsnemunę pradėjo pačioje advento pradžioje, Jurgio Baltrušaičio pagrindinėje mokykloje vykstant „Gyvenimo mokyklos“ pamokai. Į savo buvusią mokyklą atvykusi rajono vyriausioji architektė Gražina Gadliauskienė pamokė skirsnemuniškius karpyti angelus. Vaikams kruopštus darbas patiko – angelai pasipylė tarsi iš gausybės rago.
Suvėrę ant virvelės parodė juos kitas veiklas išbandžiusiems renginio dalyviams ir patys pasidžiaugė savo darbu: lengvučiai, ore sklandantys ir širdis džiaugsmu virpinantys karpiniai prilygo stebuklui. Tada ir nusprendė, kad angelais puoš kalėdinę mokyklos eglę.
O papuošę pamatė, kad nieko gražesnio negali būti. Žiūrint į angelais besigėrinčius vaikus tikybos mokytojai Dangyrai Sasnauskienei kilo mintis taip papuošti ir miestelio šventovę – Šv. Jurgio bažnyčią. Pastoracinė taryba pasiūlymui su džiaugsmu pritarė. Netrukus per Skirsnemunę nuskriejo žinia apie mokykloje rengiamą advento popietę. Pastoracinė taryba į ją pakvietė visus, kurie neabejingi savo bažnyčiai, nes kada gi dar, jei ne per adventą, pasikalbėti apie parapijos reikalus, bažnyčios tvarkymą ir puošimą, vargstančių ir ligonių lankymą? Kada gi dar rasti laiko pasidžiaugti praėjusiais metais, prisiminti senąsias advento tradicijas ir gilią Kalėdų stebuklo laukimo prasmę?
Į rarotus – su aušra
Tamsią trečiosios advento savaitės popietę, kai sunkūs debesys juoda naktimi užgulė žemę, Skirsnemunės mokyklos salėje susirinko didelis būrys parapijiečių. Kas ką turėjo, tą ir atsinešė – ant baltomis staltiesėmis užtiestų stalų gulė patys įvairiausi advento valgiai, Skirsnemunės seniūno pavaduotojos Nijolės Bakaitienės sukurtose kalėdinėse puokštėse degė žvakelės, instrumentus derino muzikantai, o darbui paruoštas ilgas stalas buvo apkrautas baltu popieriumi, pieštukais, rėžtukais, žirklėmis.
Į mokyklą sugužėjusius svečius gražiai pasitiko parapijos jaunimas: degant advento žvakėms ilgesiu perpintus kūrinius grojo Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos mokytojo Vinco Bakšio suburti muzikuojantys Skirsnemunės vaikai, šoko šiuolaikinių šokių kolektyvo „Enigma“ merginos, o mokytoja D. Sasnauskienė su savo mokinėmis pasakojo apie adventą, šio laikotarpio darbus, vakarojimo tradicijas.
Skirsnemunės jaunimas susirinkusiems bendruomenės nariams priminė, kad keturios savaitės iki Kalėdų – ramybe ir tamsa apgaubtas adventas yra skirtas apmąstyti prabėgusius metus, prisiminti gerus darbus, atsiprašyti už tai, kas blogo dėl mūsų kaltės atsitiko, ištaisyti klaidas ir atiduoti skolas. Ko negali pakeisti, reikia kompensuoti gerais darbais, dosnumu vargstantiems ir dėmesiu artimiems žmonėms, pasiryžti ateinančiais metais būti geresniems ir atidesniems.
Mažai kas atsimena tradiciją ankstyvą sekmadienio rytą skubėti į rarotus – prieš aušrą prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus aukojamas šv. Mišias.
Turėdami daugiau laiko žmonės stebėdavo gamtos reiškinius ir spėdavo, kas jų ateinančiais metais laukia. Jei einant rarotų prieš patekant saulei nuraudonuodavo dangus, tikėtasi neramių metų. Lijundra arba didelis šerkšnas reiškė ateinant taikius, ramius orus. Jei sniego buvo daug, žmonės tikėjo, kad užaugs geras vasarojus. Skaisčiai šviečianti saulė pranašavo gausų daržovių derlių. Dažni atodrėkiai turėjo nulemti rugių derlingumą.
Per adventą lietuviai daug pasninkaudavo, nerengdavo triukšmingų pasilinksminimų, su piršliais nevažiuodavo, kunigai bažnyčioje netuokdavo. Bet savo trobose žmonės neužsidarydavo, advento darbų dirbti sueidavo būrin – moterys verpdavo linus, plėšydavo plunksnas, vyrai vydavo virves, o tamsius ir ilgus vakarus paįvairindavo pasakojimais apie tikrus ir tariamus nutikimus.
Pasijuto viena šeima
Skirsnemuniškiai taip pat susirinko ne prie stalo sėdėti – jų laukė užduotis iškarpyti dešimtis mažų ir didelių angelų. Kas baiminosi, kad nesugeba, iškart buvo nuraminti. Angelų gamybai vadovavusi G. Gadliauskienė ne tik atsinešė visą šūsnį pavyzdžių – iškarpytų mažų angeliukų, bet ir pasikvietė talkininkių.
Prie stalo su pieštukais, žirklėmis ir klijais stojo Skirsnemunėje pas močiutę dažnai viešinti architektė Agnė Vaznytė ir jau senokai Jurbarką į Skirsnemunę iškeitusi Lietuvos nusipelniusi dziudo trenerė Diana Arlauskaitė.
Karpyti angelus skirsnemuniškiams patiko. Nors pirmąsias linijas neįgudusios rankos pieštuku vedė nedrąsiai, karpant trečią ar ketvirtą angelą jau niekas nuo pavyzdžių nekopijavo – su malonumu įgyvendino savo fantazijas. Žiūrėdama į džiugiai nusiteikusius parapijiečius džiaugėsi ir D. Sasnauskienė, nes niekas taip nesuartina žmonių kaip pasitenkinimą teikiantis bendras darbas.
„Įsivaizduoju, kad taip ir anksčiau būdavo – suaugusieji dirbdavo, vaikai kitam trobos gale dūkdavo, merginos giedodavo, bernai anekdotus pasakodavo“, – svarstė D. Sasnauskienė.
Draugiškai dirbant laikas nepastebimai prabėgo. Po kelių valandų pūpsojo kalnas mažų angelėlių. Lėčiau, bet kaip tikrų tikriausias stebuklas gimė didieji angelai, skirti bažnyčios kolonoms papuošti. Jie išskleidė savo baltus ažūrinius sparnus, atvėrė švytinčias širdis, atmerkė nustebusias akis, kad pažvelgtų į juos kuriančius žmones ir įgautų nežemiškos stiprybės.
Amžini žmogaus bendrakeleiviai
Skirsnemunės šv. Jurgio parapijos pastoracinė taryba angelų temą puošybai šiemet pasirinko ne atsitiktinai. Sakoma, kad angelas – ištikimas viso gyvenimo palydovas.
Vyresniosios kartos žmonės gerai žino, koks patikimas ramstis yra tikėjimas, kai užpuola sunkios ligos, šeimoje atsitinka baisios nelaimės, prispaudžia vargas ir nepritekliai. Todėl apie angelus ir nežemišką jų galią visais laikais buvo daug pasakojama.
Sako, kai Dievas sutiko parodyti žmogui jo gyvenimo kelią, šis pamatė, kad visada ir visur jį lydėjo angelas sargas – įmintos viena šalia kitos pėdos rodė, kad jie visuomet ėjo kartu. Pastebėjęs, kad pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais žemėje teliko vienos įmintos pėdos, žmogus apsidžiaugė: „Na va, taip ir maniau, Viešpatie, kad kai man buvo sunkiausia, aš likdavau vienas!“ Bet Dievas jam ramiai atsakė: „Tu klysti. Ten ne tavo pėdos, o angelo. Kai tau buvo sunku, jis nešė tave ant rankų.“
Įvairiausių istorijų vieni kitiems papasakojo skirsnemuniškiai – ir visai patyliukais, nuo aplinkinių ausų slėpdami, kas gyvenime yra nutikę, ir pusgarsiu, nebijodami paliudyti aukčiausiųjų jėgų buvimą. Vieniems angelu sargu buvo žmogus, apsaugojęs nuo nelaimės, kiti jaučia nepaprastą savo augintinių artumą, tarsi bendrautų su mylimu žmogumi ir jaustų jo paramą, kai kurie įsitikinę, kad sunkiausią akimirką juos apsaugo mirusių tėvų, seserų ar brolių dvasios.
Nesvarbu, kaip žmogus įsivaizduoja savo angelą, nes visada tai yra draugiška ranka, globa ir išmintis, skirta tik jam vienam. Žinojimas, kad saugo angelai, žmonėms suteikia pasitikėjimo savimi: įgauname daugiau jėgų, noro džiaugtis viskuo ir drąsos keisti savo gyvenimą, prisiimti už jį atsakomybę.
Tačiau svarbiausia – nepamiršti, kad angelu galime tapti ir patys, džiugindami aplinkinių širdis, sunkią akimirką padėdami tiems žmonėms, kuriems dabar reikia pagalbos, paramos ar bent gero žodžio. Juk esame sutverti ne tam, kad žvelgtume vieni į kitus kaip svetimi, o kad pažintume aplink esančius, kad parodytume vieni kitiems savo gerumą ir tvirtą tikėjimą stebuklu.
Jų yra ne tik aplink mus – stebuklai yra ir mūsų širdyse. Atverkime jas gerumui – geresnio laiko už Kalėdas tam būti negali.
Daiva BARTKIENĖ
