Inesos Bosaitės kelionių kolekcija jau nemaža, tačiau kolekcininke ji savęs nevadina. Į egzotiškas šalis vyksta ne todėl, kad nusifotografuotų prie objektų, kuriuos aplipę visi turistai, o kad atsigertų tenykščio gyvenimo kvapų, garsų, skonių, kad žmonių veiduose paskaitinėtų jų gyvenimus. Fotografijų irgi parsiveža ir iš kelių šimtų atrinkusi keliasdešimt surengia parodą – pirmiausia savo mokiniams ir kolegoms Antano Sodeikos meno mokykloje.
Fotografijose – veidai
Dabar meno mokyklos koridoriuose eksponuojamos I. Bosaitės fotografijos iš Vietnamo. Toje šalyje dailės mokytoja keliavo prieš metus. Nuotraukų parsivežė nedaug, žinant, kiek leidžia šiuolaikinės technologijos. Parodai „Nesusapnuotas Vietnamas“ Inesa atrinko 30 kadrų iš maždaug keturių šimtų.
Kone visose parodos fotografijose užfiksuoti žmonės, dauguma nuotraukų portretinės, nes ir autorei kelionėse įdomiausi yra žmonės, o veidai daug pasako apie jų gyvenimą.
„Fotografavimas man netrukdo pamatyti tai, ką noriu, kas man įdomu – nepliauškinu tiek, kad visa kelionė būtų tik vaizdas pro fotoobjektyvą. Man nesvarbu nufotografuoti lankytinus objektus – jų pilnas internetas, man nebūtina pačiai prie jų įsiamžinti. Labiausiai man patinka fotografuoti žmones. Aš įpratusi matyti kadrais ir greitai atrenku, kas gražu“, – pasakoja jau seniai fotografuojanti profesionali menininkė I. Bosaitė.
Ruošia namų darbus
„Man daug svarbiau pamatyti pasaulį, o ne nusipirkti, sakykim, naują skalbimo mašiną, – sako Inesa. – Azijoje jau aplankiau Indiją, Kiniją ir Vietnamą, Afrikoje – Maroką ir Tunisą. Visos kitos kelionės Europoje, nors ir čia dar ne visur buvau. Šiemet su mama keliavome į Kroatiją. O kad visur pabuvotum, reiktų net kelių gyvenimų.“
Didžiosios kelionės ypatingos, nes joms reikia ilgiau taupyti, be to, Inesa užduoda sau namų darbus. „Pasirinkusi, į kokią šalį važiuosiu, metus ruošiu namų darbus: skaitau knygas, žiūriu dokumentinius filmus, naršau internete, ieškau kitų keliautojų atsiliepimų. Man taip patinka – žinau, kur ir ką noriu pamatyti, ir net kitiems galiu pabūti už gidą“, – pasakoja keliauninkė.
Taip ji ruošėsi ir į Vietnamą, todėl kartu keliavusi kompanija – dar 5 žmonės laikė ją kelionės vadove ir gide.
Kaip krevetė
„Vietnamas žemėlapyje panašus į krevetę, per šešiolika dienų mes ją nuo galvos iki uodegos apkeliavome – nuo Hanojaus šiaurėje iki Hošimino pietuose“, – sako Inesa. Po Vietnamo karo 1975-aisiais, kurį laimėjo komunistinė šiaurinė dalis, šalies pietuose gyvenimas vis tiek akivaizdžiai lengvesnis ir geresnis – ten nuimami du derliai, o šiaurėje skurdas kyšo iš visų kampų.
Bet skurdžiose šalyse, pasak Inesos, žmonės yra labai laimingi – jie atviri, nuoširdžiai bendrauja, jie visada ir sau, ir kitiems turi laiko, nes laiko iš jų neatima technologijos, jie niekur neskuba ir labai paprastai į viską žiūri. „Grįžti iš tokių kraštų išsigryninęs, kažkaip kitaip suvokiantis, kas yra svarbu, kada esi laimingas“, – sako moteris.
Šalies šiaurėje Inesą labiausiai domino juodųjų ir raudonųjų dzao gentys: „Jie gyvena kalnuose savo trobelėse ir atrodo, kad jų gyvenimas nesikeičia. Bet įvairios humanitarinės organizacijos pamokė juos marketingo pagrindų ir anglų kalbos – pasistengė jų pačių labui. Dabar moterys, kurios užsiima siuvinėjimu, eina iš paskos ir kalbina turistus. Neįkyriai, bet kalbina tol, kol ką nors nuperki. Tada vietnamietis gidas labai dėkoja, kad paremiame jų žmones. Vietiniai padaro pietus – ką jie patys valgo, tą patiekia ir turistams.“
Ha Longo įlankoje, kurioje yra per 3 tūkst. salų, Inesa su bendrakeleiviais dvi paras gyveno laive, pabuvojo kaime ant vandens, o iš jo valtelėmis, kurias irklavo vietinės moterys, plaukiojo po mažesnius užutėkius, lankėsi perlų auginimo fermoje.
„Yra tokių vietų, kur norėtum, kad laikas sustotų – kad galėtum viską, ką matai, jauti, uodi, patiri, sugerti į save“, – sako keliones į egzotiškas šalis pamėgusi moteris.
Ne iš laikraščio
Kelionėse būna ir neplanuotų dalykų. „Centriniame Vietname turėjom porą dienų be ekskursijų ir čia mus užklupo cunamis. Jų čia būna neretai ir vietiniai tam yra pasiruošę. Nejutome jų panikos, ir patys sėdėjome viešbutyje ir reagavome vyną. Tik kai norėjome užlipti ant viešbučio stogo, mums neleido“, – pasakoja Inesa.
Keliaujant Maroke, dykumoje, ji pateko į smėlio audrą: „Gidas liepė apsimuturiuoti viską, ką turime, ant savęs. Galvojau: negi mes eisime? Išėjom. Ir atėjome iki beduinų stovyklos! Dabar jau žinau, kas yra smėlio audra. Gal ne visiškai viską, bet ne iš laikraščio. Nes kai skaitai, kad kažkur siaučia audros, cunamiai, sunku įsivaizduoti, sunku suvokti jų mastą.“
Lauktuvės – valgomos
Inesa tvirtina, kad maistas Vietname, kaip ir kitose jos aplankytose rytų šalyse, labai sveikas, tikras, pas mus tokio neparagausi. „Pas mus kinų restoranuose maistas kitoks negu Kinijoje, pas mus jis sueuropintas“, – sako keliauninkė.
Visuose kraštuose ji stengiasi ko nors išmokti ir ko nors parsivežti. Ir jos lauktuvės – valgomos, o ne kokie nors niekučiai.
„Namie geriu indišką arbatą su pienu. Maroke išmokau gaminti tadžiną – kadangi specialaus molinio indo neparsivežiau, darau lietuviškomis sąlygomis. Iš Vietnamo parsivežiau ryžių paplotėlių daryti pavasariniams suktinukams, visokių prieskonių – net ir pipirai iš ten, atrodo, kitokie. Ypač skani ten kava – nebuvau tokios ragavusi. Įdomu, kad pagal kavos eksportą Vietnamas – antroji pasaulyje šalis. Kavą jie filtruoja specialiame inde, įpila truputį kondensuoto pieno. Parsivežiau tų filtriukų“, – pasakoja Inesa.
Pasaulio portretas
Keliauti viena Inesa nenorėtų – jai norisi pasidalyti nuomonėmis, potyriais. Keliaujantys žmonės yra tarsi kokia ypatinga bendruomenė. „Kiti kelionių aistrą vadina liga – aš irgi ja sergu“, – prisipažįsta moteris ir pasakoja, kad kelionių užkratas – nuo tėvelių. – Kai man tebuvo penkeri, su tėvais važiavom į Karpatus. „Moskvičiumi“ visi keliavome į Latviją – palapinė, šuo ir aš su seseria. Dviem trim savaitėm išsiruošdavom į Krymą, Moldovą, Ukrainą…“
Dabar kelionių geografija pasikeitė, prasiplėtė. Svajonėse – dar daug neaplankytų kraštų ir fotografijų paroda „Pasaulio portretas“. Pasaulio, kurį mato, junta ir fiksuoja Inesa savo kelionėse.
Danutė KAROPČIKIENĖ
