Jurbarko r. Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos 5 klasės mokinys Dominykas Spudys nacionaliniame 55-ojo Tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurso etape iškovojo II vietą. Mokinį konkursui parengė mokytoja Rūta Karpičienė.
Šis konkursas jau daugiau nei pusę amžiaus ugdo jaunų žmonių gebėjimą ne tik taisyklingai rašyti, bet ir kalbėti apie vertybes, jausmus, ryšius. Ir būtent tokie pasiekimai primena – technologijų amžiuje laimi ne tik tie, kurie greitai spaudo klavišus, bet ir tie, kurie geba nuoširdžiai pasakyti tai, kas svarbiausia.
Šių metų tema – laiškas draugui apie tai, kodėl skaitmeniniame pasaulyje svarbus žmogiškasis ryšys – buvo tikrai ne iš lengvųjų. Ji reikalavo ne tik kūrybiškumo, bet ir gebėjimo sustoti, pagalvoti, kas iš tiesų svarbu šiandienos žmogui. Dominyko darbas įtikino vertintojus – tarp 97 geriausių Lietuvos mokinių jo mintys nuskambėjo ypač stipriai.
Dominyko sėkmė – ne tik asmeninis laimėjimas. Tai ir mažos bendruomenės, mokyklos, mokytojų darbo įvertinimas. Diplomai, prizai ir medaliai laimėtojus pasieks iki birželio 10 dienos.
Laiškas draugui
Sveikas, Nojau!
Seniai nesimatėme, todėl nutariau parašyti Tau laišką. Vis prisimenu praėjusią vasarą, kai stovykloje gerai leidome laiką. Dar ir dabar šypteliu prisiminęs tą kartą, kai mudu išsigandę sprukom nuo kiškio manydami, kad ten vilkas. Arba kiek ilgai vargome, kol pirmą kartą patys savarankiškai pastatėme palapinę. Ech, buvo geras laikotarpis!
O dabar už lango žiema. Prikrito tiek sniego, kad sunkiai pamenu, kada tiek esam turėję. Dūkstam dabar mes su draugais ant kalnų su rogėmis, skrendam per sniegą lyg su raketomis. Grįžtame į namus tik visai sutemus. Gaila tik, kad Tavęs čia nėra, smagiai pašėltume. Papasakok, kaip Tau sekasi karate treniruotėse? Ar jau gavai juodąjį diržą? Ir šiaip, kas įdomesnio Tau nutiko?
Žinai, noriu Tau papasakoti savo sapną, kurį neseniai sapnavau. Patekau jame į pasaulį, kuriame nebuvo gyvų žmonių. Ne, negalvok, kad ten buvo negyvėlių planeta. Tai buvo mūsų įprastas pasaulis, bet jame neturėjau jokio tiesioginio kontakto su kitais žmonėmis. Visos pamokos vyko nuotoliniu būdu, klasės draugus ir mokytojus mačiau per kompiuterio ekraną. Fizinio ugdymo pamoka vyko su virtualios realybės akiniais. Žaidėme kvadratą kaip įprastai, bet negalėjau paliesti draugų, nejaučiau net kamuolio, kuriuo žaidėme.
Po pamokų užėjau į užkandinę nusipirkti gardaus dešrainio su braškiniu šerbetu (pameni, jis vasarą buvo mūsų mėgstamiausias!), bet ten net nebuvo kam „laba diena“ pasakyti. Visoje užkandinėje nė gyvos dvasios, visur tik ekranai, skaitytuvai, kortelės… Mano užsakytą dešrainį atskraidino dronas. Tu įsivaizduoji – dronas!
O toliau dar gražiau. Tu tik paklausyk. Man grįžtant namo paskambino mama ir pranešė, kad jie su tėčiu turi išvykti kelioms dienoms reikalų tvarkyti, bet mane nuramino, kad aš nebūsiu paliktas vienas, būsiu prižiūrimas. Ji palinkėjo man sėkmės, pasakė, kad myli mane, ir atsisveikino. Aš kaip visada galvojau, kad mane prižiūrės močiutė. Tačiau grįžęs namo išvydau tai, ko nesitikėjau. Prie durų mane pasitiko visai ne močiutė, o nepažįstama moteris ir ji tarė:
– Labas, Dominykai, malonu tave matyti! Aš esu Eva, tavo asmeninė asistentė, kuo galėčiau tau padėti?
Moteris, užkalbinusi mane, buvo malonaus veido, nežymiai šypsojosi, akys buvo gražios, bet kai pažvelgiau į jas atidžiau, jose neišvydau gyvybės. Aš supratau, kad prieš mane stovi dirbtinio intelekto valdomas robotas! O dar ir prisistatė man – asistentė!
Šioje vietoje mano sapnas nutrūko. Pabudau šalto prakaito išpiltas ir su nerimu širdyje. Buvo dar tik paryčiai, bet aš nebeužmigau, vis galvojau apie sapną ir ar jis dar toli nuo realybės. Juk mano sapne nebuvo nieko stebuklingo. Viskas jau išrasta: kompiuteriai, virtuali realybė, dronai, robotai. Mes jau dabar galime gyventi be tarpusavio bendravimo. Bet ar tada būtumėme laimingesni? Ar iš to būtų kažkokia nauda? Ar tada mažiau pyktumėmės? Gal tada pasibaigtų visi karai šiame pasaulyje? Neskraidytų mirtį nešantys dronai?
Virtualus bendravimas, kad mūsų pasaulyje nebeliktų aklo pykčio, neapykantos, beprasmių konfliktų, yra gal ir visai viliojantis, bet tada nebeliktų taip pat ir kitų dalykų, kurie mums yra be galo svarbūs: draugystės, meilės, dalijimosi emocijomis, bendradarbiavimo ir buvimo kartu. Gyvendami tokiame „negyvame“ pasaulyje, mes patys netektume dalies žmogiškumo, virstume panašiais į tas bejausmes mašinas. Ar aš norėčiau gyventi tokiame pasaulyje? Mano atsakymas tvirtas. Tikrai ne! O tu, Nojau?
Šiais metais mūsų mokykloje buvo įvesta nauja taisyklė visiems mokiniams: jokių išmaniųjų įrenginių per pamokas ir net per pertraukas. Iš pradžių aš pagalvojau, kokia nesąmonė. Ir vėl tie suaugusieji sugalvojo, kaip apsunkinti mūsų ir taip nelengvą gyvenimą. Visgi teko susitaikyti su šiuo sprendimu. Slinko dienos mokykloje ir pastebėjau, kad ne viskas jau taip blogai, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Klasėje atsirado daugiau bendravimo, daugiau bendrų žaidimų ir kitokios veiklos. Mokyklos koridoriai taip pat atgijo. Iš pakampių išlindo visi „tiktokeriai“, atsirado šurmulys, juokas.
Aš net nustebau pamatęs, kiek daug mūsų mokykloje mokinių mokosi! Anksčiau kai kurių tiesiog nepastebėdavau, nes ir pats buvau pametęs galvą telefone. Mokytojai taip pat džiaugiasi pasikeitusiu vaizdu: mokiniai prieš pamokas sulindę ne į telefonus, o į vadovėlius, kartojasi prieš pamokas! Kas iš pradžių atrodė absurdiška, iš tiesų yra visai neblogas dalykas. Aš net susiradau naujų draugų. O tavo mokykloje galima laisvai naudotis telefonu?
Nojau, turbūt skaitydamas šį laišką pamanei, kad aš kažkiek kvanktelėjau ir kaip koks pensininkas nekenčiu telefonų ir visų tų išmanių prietaisų. Tikrai ne, aš mėgstu juos. Žinau, kad ir tau jie svarbūs. Aš tik norėjau pasidalinti mintimi, kad mes gyvename tik vieną kartą, todėl technologijos neturi tapti mūsų gyvenimo centru. Žinoma, aš mielai žaidžiu vaizdo žaidimus, nevengiu kartais paspoksoti į tuos pačius „Tik tok“ vaizdelius ir skrendantis dronas manęs tikrai neerzina – mielai ir pats kokį paskraidinčiau. Visos išmaniosios technologijos, esančios pasaulyje, turi palengvinti gyvenimą mums, mes turime valdyti jas, bet ne atvirkščiai, būti priklausomi nuo jų.
Man būtų įdomu išgirsti Tavo nuomonę šiuo klausimu. Ar kartais visos šios technologijos per daug neužgožia gyvo bendravimo? Jos turėtų jungti žmones, o man kartais atrodo yra priešingai – jos atskiria ir atitolina vienus nuo kitų. Kaskart, kai prisimenu tą sapną, apie kurį papasakojau Tau, tai toks lengvas šiurpas per nugarą perbėga… Visgi kaip gerai, kad tai tik sapnas!
Nekantriai lauksiu laiško su Tavo pamąstymais. Linkiu Tau sėkmės ir tikiuosi, kad nepavargai skaitydamas ilgą mano laišką. Pats pagalvok, ar būtų įmanoma visa tai, ką dabar Tau parašiau, sutalpinti į įprastą trumpąją žinutę?!
Iki kito karto! Nekantriai lauksiu Tavo laiško su atsakymais (ir ne tik!) į mano klausimus.
Tavo draugas Dominykas
