Beveik pusšešto tūkstančio kilometrų 2002 m. pagaminta „Lada Niva“ per dvi savaites šią vasarą įveikė į Rumuniją su dviem bendraminčių ekipažais susiruošęs Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko agentūros vedėjas Andrius Šašys. Į kelionę vyras leidosi nepaisydamas skeptikų erzinimų, kad rusiškas technikos kūrinys iššūkio neatlaikys, ir neapsiriko – automobiliui remonto neprireikė.
„Apsisprendžiau, kai vienas pažįstamas pasiūlė keliauti. Rumunija seniai domino, pirmiausia todėl, kad iš ten kilęs dabar Vokietijoje gyvenantis draugas, be to, norėjau pamatyti kalnus, istorinius Rumunijos miestus, pabūti prie Juodosios jūros“, – pasakojo A. Šašys.
Pasiekti Rumuniją keliautojams prireikė trijų dienų – teko nakvoti Lenkijoje ir Vengrijoje. Į priekį judėjo negreitai, nes važiavo ne pagrindiniais keliais ir beveik visą dieną praleido apžiūrinėdami UNESCO saugomus Krokuvos Vavelio rūmus bei Veličkos druskų kasyklas.
Apgavo prie sienos
Pažintis su Rumunija prasidėjo pagal visus iki tol girdėtus stereotipus – visi trys ekipažai buvo apgauti mokėdami kelių mokestį, viską stebint uniformuotam pareigūnui.
„Sustojome prie posto, kuriame buvo policininkas ir kelių mokestį priimanti moteris. Ji paaiškino, kad už penkias dienas reikia sumokėti penkis eurus, o už dešimt dienų – dešimt eurų. Pasirodė keista, kad nėra skirtumo, ar mokestį mokėti dukart po penkis eurus, ar iškart dešimčiai dienų. Sumokėjome po penkis eurus. Tačiau čekiuose buvo įrašyta – trys eurai. Pasijuokėme ir dėl tokios sumos nesiginčijome“, – prisiminė A. Šašys.
Tai buvo pirmas, bet toli gražu ne paskutinis rumunų bandymas pasipinigauti iš turistų. Tačiau kontrastų nestokojančios šalies grožis ir draugiški žmonės privertė greitai užmiršti nemalonias emocijas.
Kirtę sieną keliautojai pirmiausia pasuko į šiaurę – vieną skurdžiausių, bet įspūdingą medinę architektūrą turintį regioną. Visiems trims ekipažams itin patiko Maramures krašto medinės bažnyčios ir vienuolynai bei gyvenamieji namai su didžiuliais vartais.
„Žmonės ten bendrauja. Beveik prie kiekvieno namo pastatyti raižiniais puošti vartai, kurie kartu yra ir pavėsinė su suoliukais. Žmonės sėdi ir bendrauja. Per regioną teko važiuoti ir sekmadienį, kai vyko pamaldos. Buvo neįprasta matyti tiek daug pasipuošusių žmonių, kurie po mišių neskubėjo namo, o sėdėjo ant suoliukų, stovėjo tarpuvartėse ir kalbėjo“, – pasakojo A. Šašys.
Miesteliuose teko matyti atviros kanalizacijos griovius šalia gatvių, keliu laisvai žingsniuojančias karvių, avių bandas, palapinėse prie upių įsikūrusius ar arklių traukiamais vežimais keliaujančius čigonų taborus.
„Dar prieš kelionę buvome nusprendę nakvoti palapinėse. Vietas rinkomės nuošalesnes, todėl rytais mus pažadindavo nebent piemuo su avių banda, jokių problemų ar vagysčių nepasitaikė“, – sakė pašnekovas.
Įspūdingi keliai
Iš Rumunijos šiaurės keliautojai patraukė į centrinę šalies dalį – legendinę Transilvaniją – grafo Drakulos gimtinę. Tačiau turistų traukos centru paversta asmenybė ir Brano pilis nebuvo ta vieta, į kurią važiavo keliautojai. Jie pasuko dviejų įspūdingiausių Rumunijos kelių link. Pirmiausia teko įveikti Transfagarašan iššūkį, o Transalpina kelią pasiliko grįžti. A. Šašys juokiasi, kad tai buvo klaida, nes Transalpina kelias pasirodė kur kas nykesnis, nei įspūdingais vaizdais pribloškę Transfagarašan vingiai ir panoramos.
Pastatė kariams
Transfagarašan yra aukščiausias ir vienas populiariausių kelių Rumunijoje tarp turistų. Šiuo metu tiek vietinių, tiek atvykėlių iš kitų šalių gausiai lankomas maršrutas turi gan kraupią praeitį. Kelias buvo nutiestas 1970–1974 m., kad palengvintų karių permetimą kalnuotoje šalies teritorijoje. Tuometinis Rumunijos diktatorius Nikolajė Čaušesku baiminosi Čekoslovakijos likimo, į kurią sovietų lyderiai malšindami sukilimą 1968 m. pasiuntė tankus ir kariuomenę.
Transfagarašan kelias tęsiasi maždaug 90 kilometrų aukščiausiomis Karpatų kalnų vietomis ir jungia Transilvanijos ir Valakijos regionus bei istorinius Sibiu ir Pitesti miestus.
Šiuo keliu galima pasiekti Balea ežerą, bei to paties pavadinimo krioklį, kuris krenta iš 68 metrų aukščio, o visas kalno šlaitais krentančių krioklių ilgis siekia 1234 metrus. Pačioje karo kelio viršūnėje esantis ežeras ne visada pasiekiamas dėl blogų oro sąlygų – kelias atviras tik šiltuoju metų laiku.
Kelio statybos pareikalavo daug finansinių išteklių bei žmonių aukų. Tiesiant Transfagarašan buvo panaudota per 6 mln. kilogramų sprogmenų. Oficialiais duomenimis, statybų metu žuvo 40 karių, neoficialiais – aukų galėjo būti dešimt kartų daugiau.
Šis kelias yra sulaukęs ir legendinės laidos apie automobilius „Top Gear“ dėmesio, kurios kolektyvas kelią išrinko vienu įspūdingiausių pasaulyje.
„Tai buvo antra vieta, kur mus apgavo. Sustojome pamatę įspūdingą krioklį ir prekeivius suvenyrais. Tada pamatėme ir keltuvą, kuris turistus užkelia ant kalno. Išsiaiškinome, kad paslauga kainuoja maždaug 20 litų žmogui, užkilome, o tada rumunai paaiškino, kad už nukėlimą vėl teks mokėti. Nesutikome, nusileidome tik mašinų vairuotojai ir ant kalno užvažiavę automobiliais susirinkome likusius“, – juokėsi A. Šašys.
Nesusipratimą greitai nustūmė kalnų grožis ir keliai. Vairuotojams ir kitiems ekipažų nariams teko stebėti, kad nebūtų pražiopsotas staigus posūkis ir neįvažiuota į duobes. Vienoje jų buvo sulankstytas „Nivos“ ratlankis, bet skardinį ratą nesunkiai pavyko ištiesinti.
Palapinės paplūdimyje
Kelionės lūžio tašku tapo Rumunijos pajūris. Tęsdami tradiciją kraštiečiai nusprendė įsikurti palapinėse. Kadangi Lietuvos pajūryje nakvynė prie jūros sunkiai įsivaizduojama, buvo nuspręsta ir Rumunijoje ieškoti kempingo.
Pajūrį ekipažai pasiekė ties Konstanca miestu – didžiausiu Rumunijos uostamiesčiu. Iš čia keliautojai pasuko Bulgarijos link, bandydami surasti vietą apsistoti. Tačiau šalis ir šį kartą nustebino keliautojus. Apie kempingą klausinėjami vietiniai kraipė galvas ir siūlė pvažiuoti prie jūros ir pasistatyti palapinę.
„Vietinių parodytu keliuku privažiavome prie jūros ir nustebome – paplūdimyje ir šalia jo stovėjo palapinės, virė gyvenimas. Rumunams paplūdimyje pastatyti transporto priemonę nieko nereiškia. Tokį leidimą iš šalia paplūdimio namelį pasistačiusių žvejų gavome ir mes. Nepaisant to automobilius palikome toliau“, – prisiminė A. Šašys.
Keliautojas tikina, kad pravertė lietuviško alkoholio butelis. Pavaišinti vietiniai ne tik mieliau bendravo, parodė gėlo vandens šaltinį, patarė, kada iš vietinių žvejų galima nusipirkti šviežios žuvies, papasakojo apie šalį.
„Rumunai pasirodė esą draugiški žmonės. Mielai bendravo, papasakojo, kaip gyvena, kokios problemos kankina. Mes jiems pasakojome, kaip keitėsi Lietuva įstojus į Europos Sąjungą, kartu pasijuokėme iš dalykų, kurie mus stebino Rumunijoje“, – sakė A. Šašys.
Lietuvius stebino tai, kad didžioji dalis rumunų negerbia savo šalies. Nors valstybines vėliavas vietiniai kelia vos ne ant kas trečio namo be jokios progos, numesti šiukšles bet kur – jiems įprasta. Krūvos atliekų riogso pakelėse, stovėjimo aikštelėse, miškuose ir kone visur, kur tik užsuka žmonės.
Pienas – aukso vertės
Nustebino ir maisto produktų kainos. Nors vaisiai, daržovės, kurie auga Rumunijoje, bei aviena – pigūs, kiti produktai – neįsivaizduojamai brangūs. Pieno pakelis Rumunijoje kainuoja septynis litus, o ledų porcija – tris ar keturis.
Tačiau kavinėse galima ir maloniai nustebti, nes avienos kepsnys kainuoja pigiau, nei lietuviams įprastas kiaulienos. Žinoma, jei restorane sugebama maistą tinkamai paruošti.
„Buvome sustoję viename restorane ir tie pietūs virto visišku nesusipratimu. Kolega pats to nesuprasdamas užsisakė sriubos iš jaučio papilvės, o likusieji gavo nevykusiai iškeptos vištienos. Pikčiausia buvo tai, kad pavažiavę vos kilometrą nuo restorano pamatėme daugybę tradicinį maistą gaminančių užeigų. Kvapai buvo pasakiški“, – juokėsi A. Šašys.
Aplankė draugo gimtinę
Iš pajūrio namų link patraukę keliautojai pravažiavo jau minėtą prieš Pirmąjį pasaulinį karą nutiestą Transalpina kelią ir pasuko link pasienyje esančio Arado miesto. Iš šio krašto kilęs A. Šašio bičiulis, kurio istorija, kaip ir daugumos tame regione gyvenusių vokiečių – nuo diktatoriaus N. Čaučesku režimo teko bėgti nelegaliai kertant Vengrijos sieną.
„Bėgdamas jis patyrė nemažai pavojų.Tačiau kito pasirinkimo nebuvo. Pamenu, yra pasakojęs, kad bėgliai nebuvo įsitikinę, ar jau kirto sieną, tik pamatę apšviestas miestelio gatves suprato, kad yra Vengrijoje. Rumunijoje, kurioje siautėjo diktatorius, nebūdavo elektros“, – prisiminė keliautojas.
Beveik pusšešto tūkstančio kilometrų per 12 dienų prasukęs A. Šašys tikina jau pradėjęs galvoti ir apie kitos vasaros kelionę. Tiesa, kryptis kol kas neaiški. Tačiau A. Šašys jau žino, ką kitais metais darys kitaip. Keliautojas planuoja automobilį patobulinti, tačiau atsisakyti mašinos ir iškeisti į modernesnę neplanuoja. Ištvermingoji „Niva“ keliones paverčia dar labiau egzotiškomis.
Lukas PILECKAS
