Žemės ūkio paskirties žemė nėra turtas, su kuriuo galima daryti ką nori. Tai šalies teritorijos dalis, todėl jos negalima pardavinėti kaip pastatų ar baldų. Tokios mintys nuskambėjo penktadienį Jurbarkuose surengtoje žemdirbių diskusijoje apie žemės įsigijimą ribojantį įstatymą. Nors ūkininkai mano, kad jis galėtų būti ir dar griežtesnis, šiame įstatyme mato ir su sveika logika prasilenkiančių dalykų.
Į Jurbarką Lietuvos socialdemokratų partijos Kaimo reikalų komiteto narius pakvietė Seimo narys Bronius Pauža, panoręs parodyti kolegoms ne tik unikalią mūsų krašto gamtą ir kultūrą, bet ir supažindinti su darbščiais bei sumaniais ūkininkais. Pažintį pradėję Motiškių kaime, Vitalijos ir Haroldo Bendzių alpakų ūkyje, svečiai keliavo į Klausučius, kur savo 200 ha augalininkystės ūkį sumaniai valdo Arvydas Karosevičius, užsuko į Panemunės pilį ir baigė kelionę UAB „Jurbarkų mėsa“.
Pasižvalgę mėsos perdirbimo įmonės cechuose ir pasiklausę Vytauto Giedraičio pasakojimo apie kiaulių auginimo ir mėsos perdirbimo verslą, svečiai susėdo diskutuoti apie svarbiausią šio pavasario temą – žemės įsigijimo ribojimą. Įstatymo, reguliuojančio žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą, prireikė pasibaigus stojant į Europos Sąjungą nustatytam pareinamajam laikotarpiui ir prieš trejus metus išsiderėtam jo pratęsimui.
Nors žemdirbiai vieningai tvirtina, kad žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą ribojantis įstatymas būtinas, jie patys šį įstatymą ir kritikuoja, todėl gegužės 1-ąją įsigaliojusių nuostatų pataisos Vyriausybės vadovo Algirdo Butkevičiaus nurodymu jau pusantro mėnesio svarstomos Seime.
B. Paužos į Jurbarką pakviestas Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento direktorius Audrius Petkevičius neslėpė, kad vieninga nuomonė žemės pardavimo tema gali ir nesusiformuoti, tačiau tai nereiškia, kad žemei įsigyti saugikliai nereikalingi.
Lietuvoje, pasak departamento direktoriaus, yra 6,5 mln. ha žemės, tačiau tik maždaug 53 proc. priskiriama žemės ūkio naudmenoms.
„Visi žinome, kad sovietmečiu šalyje žemės ūkio veiklai buvo naudojama maždaug 3 mln. ha žemės. Šiuo metu deklaruojama apie 2,8 mln. ha. Kasmet į žemės ūkio gamybą grįžta maždaug po 20 tūkst. ha iki tol nenaudotos žemės. Pastebėta, kad pastaruosius dešimt metų deklaruojamos žemės plotai didėja, o deklaruojančių asmenų skaičius kasmet mažėja vidutiniškai po 10 tūkst. Pernai žemės ūkio veiklą deklaravo 151 tūkst. gyventojų – nesunku suskaičiuoti, kas atsitiks po 15 metų, jei nestabdysime ūkių stambėjimo tendencijos“, – sakė Žemės ūkio ministerijos atstovas.
Pasak A. Petkevičiaus, ypač daugėja stambių – didesnių nei 500 ha ūkių. Nuo 2004 metų jų padaugėjo dvigubai, o per paskutinius 7 metus atsirado dar 100 naujų didžiažemių. Jie naudoja daugiau kaip 500 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų – daugiau nei 20 proc. mūsų šalies dirbamos žemės.
Statistikos departamento duomenimis, daugiau nei 60 proc. žemės Lietuvoje yra privati. Šalyje yra 1,2 mln. žemės ūkio paskirties žemės sklypų, vidutinis jų dydis 3 ha. Juos valdo 582 tūkst. fizinių asmenų ir 7 tūkst. juridinių asmenų. Juridiniams asmenims priklauso tik apie 200 tūkst. ha žemės. Nors daug kalbama apie žemę supirkusius užsieniečius, tiesiogiai užsieniečių valdomi plotai nesiekia net 1000 ha, o žemės ūkio paskirties žemės jie valdo tik 300 ha. „Tai akivaizdžiai rodo, kad užsienio kapitalas tiesiogiai neateina – užsieniečiai į žemę investuoja per mūsų šalies piliečius arba per juridinius asmenis. Daug grėsmingiau atrodo žemės sukoncentravimas didžiuosiuose ūkiuose. Lietuvoje yra apie 30 grupuočių, kurios valdo po 20–30 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės, o vieno fizinio asmens didžiausias turimas žemės kiekis yra net 10 tūkst. ha. Jei įsigijimo neribotume, po kelių dešimčių metų turėtume keliasdešimt stambių ūkių ir visa dirbama žemė priklausytų jiems“, – sakė Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento direktorius.
Draudimas turėti daugiau kaip 500 ha žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje galioja dešimt metų, tačiau paaiškėjo, kad įstatymas lengvai apeinamas – žemė įsigyjama per kitus asmenis ir bendroves. Dėl to nuo sausio 1 d. įsigaliojo pirmosios papildomos sąlygos žemės ūkio paskirties žemei pirkti: nustatyta pirmumo teisė žemę įsigyti jos naudotojams ir kaimynams bei įvesta susijusių asmenų sąvoka. Juridiniai asmenys laikomi susijusiais, jei jie turi 50 proc. akcijų vienoje bendrovėje. Šeimos nariai, išskyrus pilnamečius vaikus, taip pat laikomi susijusiais asmenimis.
Pavasarį, pasibaigus žemės įsigijimą užsieniečiams ribojančiam pereinamajam laikotarpiui, atsirado papildomų saugiklių poreikis. Po ilgų diskusijų įsigaliojo nuostatos dėl kvalifikacinių reikalavimų perkantiems žemės ūkio paskirties žemę – reikalaujama trejų metų žemės ūkio veiklos patirties arba žemės ūkio srities išsilavinimo. Įsigijusieji žemę įsipareigoja penkerius metus vykdyti žemės ūkio gamybą pagal minimalias žemės ūkio ministro patvirtintas gamybos apimtis. Juridiniams asmenims nustatyta 25 proc. akcijų riba vienoje bendrovėje, griežčiau reglamentuotas akcijų perleidimas kitų šalių piliečiams.
Vienintelė išimtis, leidžianti turėti daugiau kaip 500 ha, bus taikoma gyvulininkystės ūkiams – kiekvienam sąlyginiam gyvuliui papildomai bus galima įsigyti 1 ha žemės ūkio naudmenų.
Pasak A. Petkevičiaus, įstatymo reikalavimai nebus taikomi tik įsigyjantiems iki 10 ha žemės ūkio paskirties žemės, paveldimai žemei, atkuriamai žemės nuosavybei, žemei po pastatais bei sodininkų bendrijų žemei.
Daugybė klausimų ir net pasipiktinimas, kad universitetą baigusiems vaikams tėvai neturi teisęs nei dovanoti, nei parduoti, nei kaip nors kitaip skirti žemės, kad jie galėtų ją dirbti, patvirtino, kad net ir žemdirbių visuomenė įstatymą vertina nevienprasmiškai. Daugeliui jis atrodė per griežtas, tačiau buvo ir tokių, kurie kaip pavyzdį rodė 1924 metų Lietuvos Seimo nutarimą sumažinti ūkių dydį nuo 80 iki 50 ha ir tikino, kad įstatymas vis dar yra per daug liberalus.
Seimo narys B. Pauža sakė, kad kuriant žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą ribojantį įstatymą buvo remtasi Danijos pavyzdžiu. „Ten visus žemės reikalus tvarko žemės ūkio ministras. Įsigijusieji žemės žino, kad per penkerius metus turi toje žemėje pasistatyti namą ir apsigyventi, antraip žemė bus atimta. Įsivaizduojate, kas būtų, jei mes būtume įrašę tokį reikalavimą?“ – klausė B. Pauža.
Jurbarko rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Jovarauskas tvirtino, kad įstatymas geras, bet galėjo būti ir dar griežtesnis – Lietuvos ūkininkų sąjunga siūlė visiškai užkirsti kelią spekuliacijai žeme. „Kai kurias vietas galima būtų peržiūrėti – pavyzdžiui, dėl draudimo dovanoti žemę patiems artimiausiems šeimos nariams gal ir perlenkta lazda“, – pripažino ūkininkų sąjungos pirmininkas.
Suėjime dalyvavęs Ministro Pirmininko patarėjas žemės ūkiui Adolfas Damanskis taip pat mano, kad įstatymą dar reikia tobulinti.
„Vidutinis žemės ūkio paskirties žemės sklypas tėra 3,5 ha, o pirkti be apribojimų leidžiama 10 ha. Žemės ūkio bendrovės nuosavos žemės turi tik penktadalį, likusią nuomoja – kas bus, jei savininkai pradės pardavinėti po 10 ha vidury bendrovės laukų? Vyriausybė siūlė leisti be apribojimų pirkti daugiau kaip 5 ha žemės. Be to, norėtume, kad leidimus pirkti žemę išduotų ne Nacionalinė žemės tarnyba, o savivaldybių sudarytos komisijos, kuriose būtų seniūnai, geriausiai žinantys, kas jų seniūnijoje darosi“, – sakė A. Damanskis.
Tačiau dėl esminio dalyko – kad toks žemės įsigijimą ribojantis įstatymas būtinas – vieningai sutarė ir diskusijoje dalyvavę žemdirbiai, ir politikai, ir valdininkai. O tobulinti teisės aktą, kai jis jau veikia, galima kasmet – jei tik nuo to bus geriau žemę dirbantiems žmonėms.
Daiva BARTKIENĖ
