Prieš metus baigti įrengti Jurbarko socialinių paslaugų centro nakvynės namai tebekelia visuomenės, politikų ir net savivaldybės administracijos nepasitenkinimą. Stebėtis neverta – mokesčių mokėtojams brangiai kainuoja šios įstaigos išlaikymas, o socialiniai darbuotojai dar turi ir gerai pavargti, kad nakvynės namai nestovėtų tušti.
Vietas užpildo dirbtinai
Apie tai, kad socialiniai darbuotojai į nakvynės namus vilioja lengvo gyvenimo būdo mėgėjus, kalbos sklido nuo praėjusio rudens, kai tik ši įstaiga atvėrė duris. Užuominų, kad savivaldybė turi išlaikyti ne tik visiškus benamius, bet ir nenorinčius gyventi savo namuose, pažerdavo net politikai, tačiau kalbėti faktais nė vienas iki šiol nesiryžo.
Balandį savivaldybės tarybos Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje galą gandams padarė tarybos narys Kasparas Jurevičius, Socialinių paslaugų centro direktorės Genės Gudaitienės tiesiai šviesiai paklausęs apie nakvynės namuose gyvenančią moterį iš Jurbarkų seniūnijos. Tarybos nario žiniomis, ji daug metų gyveno su motina ir galėjo ten toliau gyventi. „Nesuprantu, kaip du žmonės viename bute neįsitenka?“ – stebėjosi tarybos narys.
Socialinių paslaugų centro direktorė aiškino politikams, kad šeštą dešimtį dar tik įpusėjusi moteris turi įsisenėjusių ligų, ją dažnai ištinka priepuoliai, todėl jai reikia socialinių darbuotojų pagalbos. Į nakvynės namus šią moterį nukreipė Jurbarkų seniūnijos socialiniai darbuotojai.
„Be to, savo noru mes nakvynės namuose nė vieno neapgyvendiname – savivaldybės komisija sprendžia, kam skirti laikiną socialinę globą. Be tokio sprendimo mes galime žmogų priimti tik vienai nakčiai ir ne dažniau kaip tris kartus per metus“, – tvirtino G. Gudaitienė.
Socialinių paslaugų centro direktorė aiškino politikams, kad nakvynės namuose nuo rugsėjo pradžios iki balandžio vidurio įvairiam laikotarpiui buvo apgyvendinti 22 asmenys, dar 7 čia apsistojo ne ilgiau kaip trim naktims. Nakvynės namų išlaikymas pernai kainavo beveik 47 tūkst. Lt, nors įstaiga veikė tik keturis mėnesius. Brangiausiai – net 32 tūkst. Lt kainavo darbuotojų išlaikymas. Nakvynės namų gyventojai už jiems suteiktas paslaugas pernai sumokėjo 504 Lt.
Konfliktavo su motina
Jurbarkų seniūnas Audronis Kačiušis tvirtino nedaug tegalintis pasakyti apie nakvynės namuose įkurdintą jo seniūnijos gyventoją – žino tik tiek, kad ji labai nesutarė su motina, dėl jų konfliktų nuolat būdavo kviečiami pareigūnai. „Ji pati atėjo į seniūniją ir pasakė, kad neturi kur gyventi. Mūsų socialiniai darbuotojai tik nuvežė šią moterį į nakvynės namus“, – tikino Jurbarkų seniūnas. Pasak A. Kačiušio, moters gyvenamoji vieta greičiausiai ir yra deklaruota pas motiną.
Socialinių paslaugų centro direktorė G. Gudaitienė tvirtino, kad į nakvynės namus atvežta Jurbarkų seniūnijos gyventoja neturėjo jokių pajamų, todėl socialiniai darbuotojai jai padėjo išrūpinti neįgalumo pensiją. „Ši moteris labai serga, išgirdę, kad ji kriokia, nakvynės namuose dirbantys socialinio darbuotojo padėjėjai jai kviečia greitąją pagalbą – tas vyksta labai dažnai“, – sakė G. Gudaitienė.
Socialinių paslaugų centro direktorė sutinka, kad neįgalieji, kuriems reikia stacionarių paslaugų ir nuolatinės socialinių darbuotojų priežiūros, neturėtų gyventi nakvynės namuose – tam yra laikinos ir nuolatinės globos institucijos. „Bet tokiame mažame rajone kaip Jurbarkas mes visi dirbame tą patį socialinį darbą“, – aiškino G. Gudaitienė.
Suinteresuoti rasti gyventojų?
Nors kalbama, kad tokių namus turinčių benamių nakvynės namuose ne vienas, G. Gudaitienė tvirtina, kad tai tik gandai: „Gali būti, kad mes esame neteisingai suprasti. Žiemą, prieš šalčius, labai nerimavome, kad koks nors po kaimus besibastantis žmogelis nenušaltų kojų ar rankų, seniūnijoms išsiuntinėjome priminimus, jog yra nakvynės namai.“
G. Gudaitienė tvirtina, kad benamiai nesugeba patys gauti sveikatos pažymų, todėl dažnai tenka jiems padėti – skambinti seniūnijos socialiniams darbuotojams, gydytojams. „Tai žmonėms gal ir atrodo, kad mes esame smarkiai suinteresuoti rasti nakvynės namams gyventojų“, – svarstė Socialinių paslaugų centro vadovė.
Kad taip nėra, direktorės nuomone, patvirtina ir faktas, jog du asmenys už tvarkos pažeidimus išvyti iš nakvynės namų be teisės sugrįžti.
Brangi europietiška mada
Keista, kad savivaldybės politikai tik dabar pradėjo kelti klausimą, ar tikrai Jurbarkui reikėjo tokių didelių ir brangiai kainuojančių nakvynės namų. Nors G. Gudaitienė kiekviena proga primena, kad rengiant projektą atliktais skaičiavimais, Jurbarke buvo vienuolika benamių, nutylima, jog jiems užteko poros kambarėlių bendrabutyje.
Nevaldomo gyvenimo būdo, iš kalėjimų grįžusiais asmenimis aplinkiniai gyventojai nesidžiaugė, todėl buvo nutarta, kad būstas neatitinka europinių reikalavimų. Pasitaikius pirmai progai per Tauragės regiono plėtros tarybą gauti lėšų, rajono politikai nutarė Barkūnų gatvėje prie socialinio būsto statyti nakvynės namus. Projekto įgyvendinimas atsiėjo 481,4 tūkst. Lt. Nors didžiąją dalį lėšų skyrė Europos Sąjunga, 66,6 tūkst. Lt turėjo pridėti ir savivaldybė.
Kiek kainuos europietiška mada Jurbarkui, tuomet niekas neskaičiavo. Dabar jau aišku, kad nakvynės namai ekonomikos nuosmukio nustekentam Jurbarkui pernelyg brangi užgaida. Šiemet jų išlaikymui iš savivaldybės biudžeto skirta 66 tūkst. Lt – pernelyg mažai, kad užtektų iki metų galo. Dėl to pristatydama tarybos nariams praėjusių metų Socialinių paslaugų centro ataskaitą G. Gudaitienė užsiminė, kad birželį nakvynės namus teks uždaryti vasarai. Šeši juose gyvenantys asmenys jau įspėti. Neįgaliesiems pasiūlyta apsigyventi Jurbarko ligoninės slaugos skyriuje arba Eržvilko socialinės globos filiale, sveikiesiems patarta ieškotis vietos pas ūkininkus.
„Prašysime, kad klausimą dėl nakvynės namų laikino uždarymo gegužę svarstytų savivaldybės taryba. Manome, kad šilčiausiais vasaros mėnesiais žmonės gali verstis ir be valdžios paramos, bet politikai mūsų siūlymui gali ir nepritarti“, – sakė G. Gudaitienė.
Daiva BARTKIENĖ
siūlau pervardinti VIEŠBUČIU