Jurbarkietė Joana Klimašauskienė gyventi be eilėraščio negali – jis visada lyg šešėlis, sekantis mintis ir jausmus, į posmus ateinantis tarsi iš niekur. Šią gegužę poetė pristatė jau penktąją eilėraščių knygą „Pažvelk į debesų paveikslą“.
Jurbarko viešojoje bibliotekoje susirinko gausus būrys J. Klimašauskienės bendraminčių, „Švieselės“ literatų klubo narių, pažįstamų ir draugų, atėjusių sutikti naujos poezijos knygos.
Joana sako, kad ši knyga, kaip ir ankstesnės, sudėliota iš sąsiuvinių, kuriuose įkvėpimo pagauta užrašo savo eiles. Specialiai ji neieškojo nei naujų eilėraščio formų, nesidairė į poezijos madas, o tiesiog rašė, kaip diktavo širdis. Iš tokių eilėraščių pristatant knygą debesų paveikslą dėliojo Joanos kūrinius skaičiusi renginio vedėja Jūratė Korsakaitė, Onutė Čirvinskienė, Gintauta Kievišienė ir kiti.
J. Klimašauskienei artimi žmonės puikiai žino jos kūrybos pradžią – eilėraštukus, atsivežtus iš vaikystės, laksčiusios Žemaitijoje, Pavandenės apylinkėse, prie Moteraičių piliakalnio. Ši kūryba grynai žemaitiška ir iš atminties gražiai suskamba tik šia tarme.
Tėvų namuose Joana buvo jauniausias vaikas, gimusi jau brandžioje šeimoje. Ji šypsosi, kad buvo mamos lepinama, gal net perdėtai saugoma nuo sunkesnių darbų. „Man tik morkas leisdavo išravėti, nes pirščiukai maži“, – prisimena Joana, nevargusi daržuose, bet iki valios kvėpavusi gimtinės gamta. Jai visada reikėjo daug erdvės ir laisvės mintims – šios nurimdavo tik sudėliotos į posmus ir lyg užrakintos kūrybos sąsiuviniuose.
Pirmą kartą rimtam išbandymui Joana ryžosi Tytuvėnuose vykusiame „Poezijos pavasaryje“. Pristatyti kūrybą eilėraščio autoritetams nebuvo drąsu, bet nenusivylė ir dabar atsimena tuometį palinkėjimą: lipkite mums ant kulnų… Ji ir lipo – kai tik širdis diktavo, ranka rašė ir rašė. Joana niekad nepritrūko užsispyrimo, atkaklumo, yra tikra žemaitė.
Tiesa, posūkių būta visokių. Tačiau pajutusi, kad pasirinkta kryptis ne jai – Joana sprendimus priimdavo irgi žemaitiškai: jei nutarė, atgal negrįš. J. Klimašauskienė baigusi agronomijos mokslus, bet agronomija jai svetima ir neįdomi, darbas Kelmės rajone buvo tikra kankynė. Vertingas liko tik dėl to „Poezijos pavasario“ Tytuvėnuose – jei ne agronomija, gal jame niekada ir nebūtų dalyvavusi.
Joana norėjo studijuoti literatūrą, deja į pedagoginį nepateko. Egzaminai lyg ir pasisekė, bet buvo ne komjaunuolė, kur jau tuo laiku – nepriėmė. „Nežinau ar būčiau buvusi gera mokytoja, bet agronome tikrai dirbti negalėjau“, – sako Joana. 1970 m. įsikūrusi Jurbarke įsidarbino tuometiniame kariniame komisariate. Šis darbas taip pat amžinas nebuvo, bet Jurbarke liko visam, čia užaugino vaikus, čia parsivežė ir senatvės palenktus tėvelius, tiesa, su pažadu, kad „atėjus tai valandai“, jie vėl sugrįš į Pavandenę.
Joana įsitikinusi, kad žmogus niekada negali išvykti iš savo pradžios, nesvarbu, toli ar ilgam nutolstame nuo gimtinės. Net nenuvažiuodami ten visada esame, todėl ir jai Pavendenė yra pradžių pradžia, nedažnai, bet ten suka kartu su sūnumi Artūru.
Joana didžiuojasi sūnaus pasiekimais, apgintu mokslų daktaro vardu. Joana sako, kad priešingai nei ji, sūnus yra tiksliukas, inžinierius. Tačiau vieną bendrą bruožą juodu turi – nesuvaldomą norą skristi. Joaną skraidina eilėraščiai, o sūnus kyla sklandytuvu. Mama neslepia, kad jaudinasi, ypač kai Artūras išvyksta į varžybas. „Aš jam sakau, kad pavojinga, bet jis žino, ką pasakyti. Sako: o tu gali nerašyti? Suprantu, kad neskraidyti jis irgi negali“, – sako Joana ir pritaria sūnui, kad viskas mums ten, aukštai Danguje, užrašyta.
Eiles rašo ir Joanos anūkė Ieva. Pristatant močiutės knygą Ieva įteikė ypatingą dovaną – skaitė savo eiles.
Pirmąją eilėraščių knygą 1977 m. J. Klimašauskienė pavadino „Laiko blyksnis“, 2002-aisiais išleido antrąją, po devynerių metų trečią. 2014 m. pasirodė J. Klimašauskienės eilėraščių knyga „Pasąmonė duris atvėrė“. Pristatydama save Joana rašė: „Aš tik mėlyną dangų matau,/ O ir žvaigždės per langą dar šviečia./ Aš visai neseniai supratau,/ Kad širdis vėl į tolumas kviečia.“
Tas tolumas J. Klimašauskienė pasiekia eilėraščiais, todėl nenuostabu, kad atsirado penktoji jos knyga. Ir niekas nenustebs, jei po metų kitų poetė pakvies vėl visus susirinkti.
Jolita Pileckienė
