Tęsiame kultūros centro reformos temą. Daugiau kaip prieš metus vykdytos Jurbarko rajono savivaldybės kultūros centro reformos projekto pirminiame variante Klausučių kultūros centrą planuota padaryti Veliuonos kultūros centro skyriumi. Tačiau tam pasipriešino Klausučių bendruomenė ir jai pavyko apginti savo pozicijas – po reformos įsteigtas Klausučių kultūros centras su Juodaičių ir Seredžiaus skyriais. Apie kultūros centro veiklą kalbinome direktorių Vytautą Ramanauską.
Rugpjūčio pradžioje Klausučių kultūros centro direktorius atostogavo, tačiau paprašytas susitikti su žurnalistais iškart sutiko. „Rasite mane darbe, – sakė, – ruošiamės etninės kultūros šventei ir parodai „Aukso rankų palytėta“.
Nurungęs kitus du kandidatus ir Klausučių kultūros centro direktoriumi tapęs V. Ramanauskas yra Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos absolventas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros bakalauras. Dar besimokydamas Klausučių vidurinėje mokykloje vesdavo šokių vakarus, dalyvavo ansambliuose. Groja armonika, akordeonu, lumzdeliais. Yra vietinis, klausutiškis – ir tai padeda jam kultūros centro direktoriaus darbe.
Praėjo geri metai po reformos ir tiek pat nuo Jūsų darbo pradžios. Kokį palikimą atėjęs radote, ką naujo pavyko sukurti?
Klausučiuose viskas buvo – žmonės, kolektyvai, bazė, tam tikros tradicijos. Taip pat ir Juodaičiuose, ir Seredžiuje. Mūsų kultūros centre ir jo skyriuose veikia 12 meno saviveiklos kolektyvų. Kai kurie kūrybiniai darbuotojai liko tie patys, kitus pavyko greitai surinkti – visais esu patenkintas.
Pernai liepos 1-ąją pradėjom dirbti, o rugpjūtį jau vyko vasaros palydų šventė – atėjo apie 300 žmonių. Iki naujųjų metų surengėm apie 20 įvairiausių renginių. Šokių jaunimui Klausučiuose jau seniai nebebūdavo – mažai kas juos rengia, nes bijo. Prisimenu, gal prieš dešimtmetį Klausučiuose buvo klubas, jaunimo suvažiuodavo po 2–3 šimtus iš visur – problemų tikrai būdavo. Dabar šokių vakarus atgaivinome – nereklamuojame, užtenka vietinio jaunimo, užtat viskas vyksta tvarkingai.
Į kitus renginius, atvirkščiai, reklamą reikia skleisti kuo plačiau, tuomet prisirenka daug žmonių. Plačiai reklamuojame ir komercinius koncertus, nes žmonės juos mėgsta – vieniems reikia Liupkevičiaus, kitiems – Radžio, į jų koncertus susirinko daug žiūrovų.
Kaip apibūdintumėt kultūros centro misiją? Ar galite išskirti svarbiausią veiklos kryptį? Ko nori ir tikisi gyventojai iš kultūros centro? Ar žmonės patys ateina, ar jūs turite eiti į žmones ieškodami būdų sudominti, pritraukti, kad jūsų vadovaujama įstaiga būtų jiems reikalinga?
Esame dėl žmonių ir svarbiausia mūsų misija – patraukti žmones kultūrinei veiklai, sudaryti jiems galimybes įdomiai ir turiningai praleisti laisvalaikį. Bendruomenė ne šiaip sau gynė kultūros centrą, kad jis išliktų, žmonėms reikia veiklos. Be to, užtenka jau Klausučiuose tų „angarų“ – nenaudojamų griūvančių pastatų, toks likimas būtų buvęs ir šio kultūros centro, jei būtų nuspręsta jį panaikinti.
Darome tai, ko, manome, reikia žmonėms. Parodoje „Aukso rankų palytėta“ eksponuojame 20 klausutiškių tautodailės darbus – ėjome per žmones, prašėme, bet visi geranoriškai sutiko ir davė parodai savo ar artimųjų darbų. Rytoj patys ateis pažiūrėti, tikimės, kad daug susirinks į šventę. Rodysime filmą apie gegužinių pamaldų puoselėtoją Bronę Gudžiūnienę. Mokytoja Vilma Baltutienė pati pasisiūlė su vaikais pakankliuoti, mokytojų ansamblis, kuriam vadovauja Meilutė Džiaugienė, padainuos. Parodą sukomponuoti padeda dailės mokytoja Rima Mačiulytė.
Yra, žinoma, žmonių, kuriems nereikia kultūros centro, bet daugumai – reikia.
Ar užsimezgė ryšiai su seniūnija ir kitomis įstaigomis, kas yra jūsų didžiausi pagalbininkai?
Seniūnija ypač padeda prieš šventes – tvarko aplinką, parūpina malkų laužui, padeda išspręsti kitas ūkines problemas. Bendruomenė daug padeda, visada pagalbos ir palaikymo sulaukiame iš bendruomenės pirmininko Audriaus Šeštakausko, seniūnaitės Daivutės Gvildienės.
Ypač bendraujame ir bendradarbiaujame su Klausučių Stasio Santvaro, Juodaičių ir Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinėmis mokyklomis.
Pokalbin įsiterpė į repeticijas kultūros centre atėjusios mokytojos. M. Džiaugienė ir V. Baltutienė. „Kaip nebendradarbiauti? Juk žmonės tie patys – mokytojai, mokiniai. Kartu renginius darom – atskirai nieko nepadarytume. Be to, mokykla neturi salės – labai gerai, kad išsaugojom kultūros namus“, – sakė V. Baltutienė. „Su kolektyvais važinėjam kitur ir matom, kiek žmonių ateina į renginius, o Klausučiuose susirenka labai daug. Esam dėkingi žiūrovams: juk gali stengtis, bet jei niekas nežiūrės – kas iš to?“ – teigė meno kolektyvams vadovaujančios mokytojos. Tačiau dėl kultūros centro reformos naudos mokytojos abejoja. „Kultūros darbuotojų atlyginimai maži. Nors norinčių dirbti yra, bet sunku turėtų būti darbuotojams, atlyginimą gaunantiems tik už pusę etato“, – svarstė M. Džiaugienė, mananti, kad kultūros darbuotojų ir saviveiklininkų misija – kelti žmonėms ūpą, kad visų jų minčių neužgožtų ekonominė krizė.
Kiek dirba darbuotojų? Ar visi etatai jau užimti?
Dabar Klausučių kultūros centre – 6,25 etato, viskas užimta. Esam 11 darbuotojų, – daugiau žmonių, daugiau ir padaro.
Seredžiuje jau seniai dirba Jadvyga Sutranavičienė – patyrusi kultūros darbuotoja. Ji vadovauja IV kategoriją turinčiam kolektyvui – etnografiniam ansambliui „Radasta“, dirba kraštotyrinį darbą. Loreta Šimkevičienė yra subūrusi vokalinį moterų ansamblį.
Juodaičių skyriuje dirba irgi patyręs ilgametis kultūros darbuotojas Albinas Skridla – organizuoja renginius, yra kraštotyrininkas. Vokaliniams kolektyvams Juodaičiuose ir Klausučiuose vadovauja Andrius Bautronis – iniciatyvus, nors atvažiuoti jam tenka iš Ariogalos, Raseinių rajono.
Klausučiuose Regina Bakutienė turi merginų šokių studiją – gabi choreografė, ir pats esu pas ją šokęs. Neringa Astašenkovaitė – dramos būrelio vadovė, nes klausutiškiai dramą labai mėgsta. Audrius Baltutis – renginių organizatorius. Štai ir visa mūsų komanda.
Kokia jūsų kultūros centro materialinė bazė? Ar iš savivaldybės skirto finansavimo užtenka tik darbuotojų atlyginimams, ar ir dar kam nors? Iš kur dar prasimanote pinigų kultūriniams bendruomenės poreikiams tenkinti?
Klausučių kultūros centras didelis, dviejų aukštų. Antrame aukšte yra biblioteka, o kitų patalpų ten nenaudojame ir nešildome. Pirmame aukšte – didžioji ir mažoji salės, choreografijos salė su veidrodžiais ir dar trys patalpos – administracijos kabinetai bei už savo lėšas įrengtas persirengimo kambarys. Remonto pastatui, aišku, reikėtų – seni langai, fasadas nutrupėjęs, tačiau savivaldybė lėšų skyrė tik priešgaisrinei apsaugai sutvarkyti.
Atlyginimams užtenkam, o renginiams – sukamės šiaip ne taip. Pernai jau nespėjom su projektais, o šįmet – rašysim. Tik Juodaičių ir Seredžiaus skyriai gavo finansavimą savo renginiams iš kultūrinės veiklos programų.
Kultūrinį gyvenimą Klausučiuose palaiko rėmėjai – Klausučių kredito unija, bendruomenės pirmininkas, verslininkai, ūkininkai, UAB „Armeniukas“.
Kaip vertintumėt Klausučių kultūros centro ir savo, kaip direktoriaus, veiklą po pirmųjų darbo metų?
Renginių buvo nemažai ir centre, ir skyriuose. Judėjimas vyksta, žmonių ateina, ir tai yra gerai. Silpniausia vieta – projektinis darbas. Man, kaip direktoriui, sunkiausias darbas – tvarkyti popierius.
Turintieji minčių ir nuomonę apie kultūrą kaime ir kultūros centrų veiklą, gali ją pareikšti tinklapyje šio straipsnio komentaruose.
Danutė Karopčikienė
mano gimtinė -mėlyno Nemuno vingis….