Balandžio 27-ąją Jurbarko kultūros centro mažojoje salėje Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyrius, rajono savivaldybės administracija ir viešoji biblioteka surengė Kalbos šventę, į kurią iš Vilniaus atvyko žymūs kraštiečiai kalbininkai, susirinko ir gimtajai kalbai neabejingi jurbarkiškiai.
Po gražaus Antano Sodeikos meno mokyklos kanklininkių pasveikinimo šventės vedėja Jūratė Korsakaitė pristatė svečius – humanitarinių mokslų daktarą Antaną Balašaitį, habilituotą daktarą profesorių Arnoldą Piročkiną ir poetą, vertėją bei redaktorių Antaną Gailių. Visi jie šiemet švenčia savo asmeninius jubiliejus, tad viešnagė Jurbarke buvo puiki proga kraštiečiams juos pasveikinti ir išgirsti jų mintis apie gimtąją kalbą, kurios ne tik vartotojai, bet ir puoselėtojai yra. Šventėje taip pat dalyvavo profesorius Vincentas Drovinas ir Vilniaus jurbarkiškių klubo prezidentas Romas Dainius.
Pokalbį apie kalbą – kintančią, bet amžiną vertybę, pradėjo hum. m. dr. A. Balašaitis. Į jurbarkiškius jis kreipėsi žodžiu „broliai“ – panašiai kaip Martynas Mažvydas pirmojoje lietuviškoje knygoje broliais vadino kalbančiuosius ta pačia kalba. A. Balašaitis su jurbarkiškiais broliuojasi dar ir dėl to, kad prieš 80 metų yra gimęs Balnių kaime, Eržvilko valsčiuje.
Dvidešimt penkerius metus kalbininkas dirbo prie Didžiojo lietuvių kalbos žodyno. „Dvidešimt tūkstančių žodžių sulasiojau per keturiolika metų bevaikščiodamas po kaimus. Didžiojo žodyno išleista dvidešimt tomų, dabar jis perkeliamas į internetą“, – sakė svečias, į Jurbarką atsivežęs tik menkutę dalelytę didžiulės žodyno kartotekos – keliolika kortelių su pačiais gražiausiais lietuviškais žodžiais.
Lietuvių kalbos žodynas, pasak vieno jo sudarytojų A. Balašaičio, pateikia per keturiasdešimt formų žodžio, kuriuo vadiname brangiausią žmogų – motiną. „Bet ar ne pats gražiausias iš visų mažybinių ir maloninių motinos vardų yra Žemaitės raštuose pavartotas dainingasis žodis motynelė?“, – sakė žodynininkas.
„Mergica, mergelė, mergiška, – skaitė kalbininkas iš savo kortelių, gėrėdamasis, kokia žodinga, graži ir skambi mūsų kalba, – bet pačios gražiausios Jurbarko ir Eržvilko mergučės.“ Tuo mūsiškuoju mergučės kalbininkas pamalonino pulką eržvilkiškių, atvykusių pasveikinti savo garbųjį kraštietį.
Antanas Gailius jurbarkiškių kalbos šventėje dalyvavo pirmą kartą. Prieš šešiasdešimt metų Švendriškių kaime, Skirsnemunės seniūnijoje, gimęs ir tik keletą vaikystės metų čia gyvenęs poetas ir vertėjas prisipažino nesilankęs šiame krašte jau keletą dešimtmečių, todėl važiuodamas panemunės keliu galvojęs, ką jurbarkietiško dar turįs. Spatą, grabę ir rėgmantelį – tris gražius žodžius, deja, ir čia retai begirdimus, priminė A. Gailius kraštiečiams.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, vertėjo iš vokiečių ir olandų kalbų A. Gailiaus kalba vieniems, ko gero, pasėjo prieštaringų minčių, kitiems galbūt išsklaidė baimes dėl lietuvių kalbai gresiančių pavojų. Susirinkusiesiems davęs pasiklausyti airių partizanų dainos įrašą, svečias pasakojo, kad airių tauta nebeturi savo kalbos, tik bando ją atgaivinti. „Kalba nėra tauta. Airiai neturi kalbos, bet jie yra tauta. Mes turime kalbą, bet negalime ją paversti stabu“, – sakė A. Gailius.
Poeto ir vertėjo, kurio aplinkoje dažni ginčai dėl kalbos, nuomone, „tos trys lenkiškos raidės, kurių nenorime leisti lenkams vartoti rašant savo vardus, nieko nepakenks mūsų kalbai“. „Mes nenorime leisti lenkams vadintis taip, kaip jie nori. Man kadaise irgi nepatiko, kai mane vadino Leonovičium“, – sakė A. Gailius.
„Kalba nėra koks šventas ąžuolas. Ji keičiasi, tai galima išgirsti ir pasiklausius dvidešimties metų senumo Sąjūdžio mitingų įrašų, – teigė jurbarkiškių svečias, – bet mes esame apimti permainų baimių, ir ne tik dėl kalbos. Norėtųsi, kad nebijotume. Popiežius Jonas Paulius, kuris Motinos dienos sekmadienį bus pakeltas į altorių garbę, irgi sakė: nebijokit.“
Vertėjui, germanistikos specialistui A. Gailiui perdėtas atrodo kalbininkų susirūpinimas dėl angliškų žodžių vartojimo ir kuriamų lietuviškų naujadarų, kurių žmonės nepriima. Jei koks pamaiva, norėdamas pasipuikuoti, pavartoja anglišką žodį, jis lietuvių kalbai nieko nepadarys, tik mus prajuokins – įsitikinęs vertėjas.
Trečiasis pašnekovas – jurbarkiškiams gerai pažįstamas habilituotas daktaras profesorius Arnoldas Piročkinas, gimęs Pašvenčio kaime prie Nemuno, o šių metų vasarį jau atšventęs aštuoniasdešimtmečio jubiliejų. Kaip visada nuoširdžiai šypsodamasis garbusis svečias teigė, jog nėra didesnės garbės, kaip būti pagerbtam kraštiečių.
Tačiau A. Piročkino mintys apie kintančią lietuvių kalbą buvo persunktos nerimo. Jis priminė, kaip Simonas Daukantas vadino lietuvių kalbą bruknele. „Nerandu geresnio palyginimo, nes bruknelė ištveria visas negandas, net ir per šalčius žaliuoja“, – teigė kalbininkas ir gręžėsi į istorijos vingiuose lietuvių kalbai tekusius išbandymus.
„Atkūrus nepriklausomybę tikėjomės, kad lietuvių kalba suklestės. Ar jūs manote, kad suklestėjo?“ – klausė habil. dr. prof. A. Piročkinas. Jo manymu, dabar lietuvių kalba taikoma prie anglų kalbos sistemos ir praktikos. To priežastis – lietuvių prigimtinis įprotis niekinti, menkinti savo kalbą. Pasak kalbininko, užuot surėmę pečius, norime atverti visus šliuzus – tegul plaukia į mūsų kalbą visos paplavos.
Svečiams padėkojo ir pasveikino Jurbarko rajono savivaldybės administracijos vadovai, o šventės rengėja Aldona Pauliukaitienė visus kvietė paskanauti gardžiojo jurbarkietiško kugelio.
Danutė Karopčikienė
