Tai, kuo mes kaip tauta galime didžiuotis, kuo esame saviti ir išskirtiniai, kuo galime būti įdomūs pasauliui, yra mūsų etnokultūra. Tik šių laikų pigaus kosmopolitizmo blizgesio fone senieji lietuviški papročiai, darbai, daiktai, žodžiai gali pasirodyti pilki ir neįdomūs, nors iš tiesų tai – lobis, kurio vertė litais nei eurais nenusakoma. Praėjusiais metais Jurbarko rajono savivaldybės Kultūros skyrius nufilmavo didelį būrį Girdžių krašto etninės kultūros saugotojų ir puoselėtojų. Šiandien su skaitytojais savo darbais ir žodžiais dalijasi girdžiškiai Ona Pocienė, Ona Ravinienė, Elena ir Pranciškus Pinaičiai.
Kiekvienuos namuos
trinksėjo staklės
„Anais laikais visos mokėjo austi”, – sako Ona Pocienė. „Anais” ji vadina savo jaunystės laikus – XX amžiaus pirmąją pusę. Viską – apsivilkti, pasikloti ir užsikloti – reikėdavo išsiausti, todėl kiekvienuos namuos trinksėdavo staklės per trumpą žiemos dieną, nes kitais metų laikais moterims būdavo gausybė darbų po laukus.
Audė visos, tik ne visos buvo geros audėjos. O. Pocienę išmokė mama. „Mamelė kokį pamatydavo, tokį turėdavo įsitaisyti”, – tie Onutės žodžiai atskleidžia liaudies žmogaus – kūrėjo talentą ir sveikas ambicijas. Atkartoti pamatytą audimo raštą, išausti dar gražesnį – juk anuomet merginos puikavosi savo audimais, ko gero, kaip dabar puikuojamasi firminiais drabužėliais ar telefonų modeliais.
„Paprasto audimo, per dvi nytis, gal niekas ir neausdavo, gal per keturias, o pats sudėtingiausias aštuonianytis, raštuotas – tokį ne bet kuri išausdavo”, – sako Onutė ir tvirtina, kad sudėtingiausia – apmesti audimą: „Ant mestuvų siūlus reikia suskaičiuoti ir sudėlioti į posmus: imdavom po tris siūlus ir iki dešimt reikėdavo suskaityti. Posmai būdavo skiete. Rankšluosčiui posmų mažiau, kapoms – daugiau.”
Kapomis vadindavo lovatieses. Gražia aštuonianyte Onutės austa kapa užtiesta sofa, ant kurios susėdusios šnekamės. Kiek laiko reikia tokią kapą išausti? „Po vieną-dvi kapas niekas neausdavo, – sako audėja O. Pocienė. – Plačių staklių nebūdavo, plačiausią galėdavai austi apie 1,2 metro drobę, tad ir tos kapos susiūtos iš dviejų palų. Apmesti tik vieną lovatiesę ar paklodę – baisus nuostolis, nes ir apmetant, ir baigiant audinį reikia užmazgyti ir daug siūlų atsimeta.”
„Siūlus irgi pasidarydavom pačios, – sako Onutė, augusi kartu su keturiomis seserimis.- Verpdavom vakarais, o ausdavom dieną, kai šviesiau. Raštuotas panytinis ilgiau trunka, o įvertiniai – greičiau: tik mini kojomis, šauni šaudykle liną, o atšūvį – bovelna.”
„Po karo, jau rusams užėjus, audžiau tautinį himną, bet reikėjo slėptis. 1947 m. visos trys, kurios dar buvom netekėjusios, seserys išsiaudėm tautinius rūbus, pačios pasisiuvom ir su jais eidavom klūpoti bažnyčioje per Velykas. Juo draudė – juo norėjome”, – pasakoja O. Pocienė.
Iki šiol Onutė šluostosi savo austais lino rankšluosčiais ir miega ant lininių paklodžių, nors jau seniai nebeaudžia. Nustojo, kai ištekėjo, 1949 metais, nes auginant vaikus nebebuvo nei laiko, nei iš ko austi, juk suvarė visus į kolūkius ir linų nebeaugino.
Ištekėjo Onutė 25-erių. Nors gabi audėja, jos kraičio skrynia nebuvo kupina. „Skrynią tai turėjau, bet tekėjo viena sesuo, kita, vedė brolis – iš kur tėveliai tiek gaus visiems”, – sako ji, o nuo lūpų nepradingsta švelni šypsena – juk gyvenimo kraitis ne rietimais matuojamas.
Žinojom, kaip
dirbo mūsų tėvai
Tokių darbų, kokius jaunystėje dirbo Elena ir Pranciškus Pinaičiai, dabar nei kas bemoka, nei kam bereikia. „Gyvenimas eina į priekį, viskas keičiasi, bet jaunimas turėtų žinoti, kaip jų seneliai dirbo. Kai mes augom, spragilais jau nebekūlė, bet žinojom, kad taip kuldavo”, – sako P. Pinaitis.
Vaikystėje Pranciškus, kaip ir kiti vaikai, ganė gyvulius. „Maži, 5-6 metų, būdavom pristatyti daboti, kad varna nenuneštų viščiukų, devynerių jau ganėm gyvulius. Užsižaidžiam – jau, žiūrėk, banda kaimyno vasarojuj. Gaudavom pylos! Kitą kartą imdavomės gudrumo – zyziam kaip uodai, kad karvės gyliuotų, tada leisdavo ginti į tvartą”, – prisimena Pranciškus. Ganydavo vasarą, o žiemą piemuo (devynerių metų vyras!) turėjo prisirūpinti virvių gyvuliams pririšti ar supančioti.
„Virves vyti mane išmokė senelis”, – sako Pranciškus, o jo žmona Elena patikslina, kad niekas specialiai nemokydavo, tik vaikai visada būdavo šalia, žiūrėdavo, ką ir kaip suaugusieji dirba, ir išmokdavo.
Pranciškus atsineša gniužulą pakulų (nušukuotų linų liekanų), ir rodo, kaip vejama virvė: pirmiausia pakulas susuka ant piršto į kūliukus, iš kurių tokiu nedideliu prietaisu – vindeliu veja virvelę, vadintą šniūru. „Virvė vejama iš šešių šniūrų, maišui užrišti užtenka ir iš dviejų. Dideliems darbams stiprias ir ilgas virves vydavo įgręžtu į sieną vindeliu”, – pasakoja P. Pinaitis, kuris virves vijo net ir tada, kai kiti jas jau pirkdavo parduotuvėse.
Elena Pinaitienė augo viena tarp keturių brolių. „Tėvai turėjo 18 hektarų, nieko nesamdėm, daug reikėjo dirbti”, – prisimena Elena. Vasarą – lauko darbai, o rudenį, kai linus išmina, nuplaka, iššukuoja, prasideda verpimas.
„Abi su mamute turėjom po ratelį, ji verpdavo geresnius, o man pradžioje duodavo tik kokias pašukas, – pasakoja Elena. – Kai dienos pradėdavo ilgėti, mama apmesdavo audimą ir – į stakles.” Ir Elena labai norėjo austi, prisimena, kad kai tik mama išeidavo šerti gyvulių, ji sėsdavo į stakles. Taip ir išmoko, ir net dabar prisiminusi audimą pasimėgaudama sako: „Aštuonnyčius labai smagu austi!”
Tokių darbų, kokius dirbo Elena ir Pranciškus, nebereikia jų vaikams ir anūkams. Gal ir gerai, kad nebereikia, juk sunkūs tie buvo darbai. Bet žinoti reikia. Pinaičių anūkė Kamilytė iš kaštono išsiaugino sodinuką, pasodins – ir užaugs didelis medis mergaitės tėviškėje, toje pačioje žemėje, kur jos seneliai gyveno ir savo darbus dirbo…
Auksinių rankų
meistrė
Onutės Ravinienės namai išpuošti įvairiausiomis grožybėmis, nes namų šeimininkė – auksinių rankų meistrė. Ant stalo – siuvinėta staltiesė, ant sofos – mezginiuotais užvalkaliukais pagalvėlės, sienas puošia gobelenai, krepšeliuose Velykas mena neapsakomo grožio margučiai.
Nors prieš metus jos rankdarbių paroda buvo surengta Jurbarko krašto muziejuje, darbai eksponuoti Tauragėje, Onutė vis dar kukliai juos vertina: „Nedrįsau, bijojau važiuoti – kokie čia mano tie darbai. Kas šauna į galvą, tą ir darau.”
O. Ravinienės galvoje – daugybė gražių minčių, o jas įgyvendinti padeda nepaprastas moters kruopštumas ir meilė viskam, ką daro. Jos rankose paprasčiausi stikliniai buteliai virsta dailiomis lininėmis vazomis, daug pažįstamų jubiliejaus proga yra gavę dovanų jos padarytus aplankus lininiais viršeliais.
Tokia jau ji – linkusi prie gražių darbelių nuo pat mažens. „Dešimties metų likau be mamytės, buvau ir gaspadinė, ir mokinė. Oi, kiek būčiau primezgusi, tik siūlų neturėjau už ką pirkti, – prisimena Onutė, tą grožio pojūtį ir gebėjimą gavusi vaikystės namuose. – Mamytė audė, verpė, mezgė, siuvo, tėvelis buvo medžio meistras.” Bet ir tada, kai tie darbai buvo būtinybė – juk reikėjo šeimyną aprengti, viską buvo stengiamasi padaryti ne tik tvirtą, praktišką, bet ir gražų.
Kai augino vaikus, turėjo ūkį, laiko rankdarbiams buvo nedaug. „O vis tiek buvo”, – tvirtina Onutė. Ruošdamasi dukros vestuvėms primezgė servetėlių – kiekvienam svečiui po vieną – geltonų, raudonų ir mėlynų. Žalių bijojo megzti, nes Lietuvoje vėliava tuomet dar buvo kitos spalvos. O. Ravinienės mezginiais išpuošti Girdžių bažnyčios altoriai – tokia jos auka Dievo namams. Užtiesalą didžiajam altoriui mezgė mėnesį – tai buvo didelis ir kruopštus darbas, suteikęs moteriai ypatingą malonumą.
Septyniolika metų O. Ravinienė buvo darbų mokytoja. „Per prievartą mokytoja”, – šypsosi ji, nes pagal išsilavinimą yra bibliotekininkė. Būti mokytoja jai patiko ir tiko, lankė įvairius kursus, seminarus ir pati daug ko naujo išmoko.
„O, kad būčiau žinojusi, kad kam tų mano darbelių prireiks”, – atsidūsta Onutė, nors turi net ir savo vaikystės darbelių. Būdama gal šešiolikos siuvinėjo pagalvėlę. „Neturėjau į ką pasižiūrėti, tad prisiskyniau laukinių našlaičių. O tą staltiesę irgi dar panelė būdama mezgiau”, – kiloja ji didžiulį mezginį.
Jauniems dabar nėra kada – jų laiką atima kompiuteriai, telefonai. Nebent tokie darbeliai traukte trauktų, nuo pat vaikystės, kaip kad Onutę, arba pasirinktum juos savo specialybe, kaip jos dukra Loreta.
Savo vaikams O. Ravinienė patarė tuos rankdarbius, kai jai nebereikės, atiduoti į muziejų. Tradiciniai lietuviški rankdarbiai, atlikti nenaudojant jokių modernių technologijų – tikra muziejinė vertybė. Ir neįkainojama brangenybė, nes sušildo namus šiluma rankų, kurios tuos darbus su meile dirbo.
Danutė Karopčikienė
