Minint Tarptautinę teatro dieną mėgėjų teatrams teikiami neeilinės teatro meno asmenybės Kazimieros Kymantaitės vardo apdovanojimai. Šįmet prizas už nacionalinės dramaturgijos pastatymus atiteko Jurbarko Konstantino Glinskio teatrui.
Kazimieros Kymantaitės vardo prizas už nacionalinės dramaturgijos pastatymus Konstantino Glinskio teatrui ir režisierei Danutei Budrytei-Samienei buvo įteiktas Klaipėdoje per šventę „Tegyvuoja teatras”, o kovo 30-ą glinskiečiai savo bičiulius, teatro meno mėgėjus ir gerbėjus pakvietė puodelio kavos į Jurbarko kultūros centro mažąją salę.
Kazimieros Kymantaitės, aktorės ir režisierės, lietuvių teatro legendos, kurios šimtmetis ir, deja, mirties 10-osios metinės buvo minimos pernai, buvimo susirinkusieji negalėjo nejausti – legendos nemiršta, jos gyvena žmonių atmintyje. Garsinti aktorės ir režisierės kūrybinį palikimą, įamžinti jos vardą ir asmenį ėmėsi kultūrininkės Bernadetos Markevičienės vadovaujamas „Kultūros eksperimentų” forumas. Pritariant aktorės dukroms Agnei Gregorauskaitei ir Aušrai Marijai Banaitytei įsteigti kasmetiniai Kazimieros Kymantaitės vardo apdovanojimai – prizas ir diplomas.
Vakaro vedėjai – lituanistė Jūratė Videikienė ir jos mokinys Mindaugas Balčaitis vartė teatro metraštį, tarsi patikindami, kad Kazimieros Kymantaitės prizas ne veltui atkeliavo į Jurbarką.
Per pastaruosius 25 metus Konstantino Glinskio teatre buvo statomi lietuvių autorių, rašiusių apie panemunės ir Jurbarko kraštą, kūriniai. Teatro veteranai ir jaunieji dalyviai vaidino epizodus iš daugiausia kartų vaidinto spektaklio pagal Balio Mačionio legendą „Bišpilis” ir Birutės Pūkelevičiūtės romano „Devintas lapas” inscenizacijos „…jie mane paliko”. Dainas iš G. Landsbergio-Žemkalnio „Blinda – svieto lygintojas” atliko Ugnė Samulevičiūtė, Monika Buitkuvienė ir spektaklio kompozitorė Rūta Šličkutė. Muziką jurbarkiečių spektakliams yra sukūrę ir Vidmantas Žemliauskas, Birutė Bartkutė, Arūnas Samys, scenografiją – Zigmas Morlencas, Rasa Grybaitė, Jurgita Davidavičienė ir Almutė Buš.
Kodėl K. Glinskio teatras yra toks – nemodernus, neeksperimentuojantis naujom technologijom, bet grojantis ir dainuojantis gyvai, įsimylėjęs panemunės žmonių gyvenimą ir papročius?
„Vaikystėje, kai eidavom šienauti į mums skirtą pievą pro Mičiūdos klojimą, aš svajodavau, kaip jame pastatysiu spektaklį. Klojimą kolūkis nugriovė. Mano kurso Klaipėdos fakultetuose vadovas docentas Petras Bielskis dėl tokių klojimų buvo galvą pametęs, – prisiminė D. Budrytė-Samienė. – Sukurti Jurbarke klojimo teatrą man nepavyko, bet liaudiško vaidinimo principai susigulėjo mano teatro sampratoje.” Štai todėl Jurbarko teatras panašus, koks buvo K. Glinskiui čia rengiant lietuviškus vaidinimus.
K. Glinskio teatras jurbarkietiškas, nes, pasak režisierės, niekam Vilniuje ar Kaune galbūt neįdomu kalbėti apie piliakalnį, stūksantį Jurbarke, vaidinti šiame krašte ir apie jį kūrusių rašytojų kūrinius, dainuoti šioms vietoms būdingas dainas. „O man tai buvo ir yra gražu”, – sakė D. Budrytė-Samienė, nors iš prigimties ne jurbarkiškė, bet savo teatro dramaturgijos pagrindu pasirinkusi tai, kas yra Jurbarko ir apie Jurbarką. „Ar aš, perėmusi senas tradicijas turintį liaudies teatrą su veteranais: mokytojais, medikais, ekonomistais, buhalteriais, juristais – turiu reikalauti iš jų, ko mokoma aukštosiose teatrinėse mokyklose?” – klausė jau ketvirtį amžiaus teatrui vadovaujanti režisierė ir teigė ne iš karto supratusi, kad įdomu yra tai, ką į sceną atsineša pats gyvenimo aktorius.
Pasigedote Kazimieros? Garbioji ir įspūdingoji teatro legenda Kazimiera Kymantaitė, kurią tikrai prisimena vyresnioji glinskiečių karta, ko gero, džiaugtųsi Jurbarko teatru, juk ir pati buvo tikra liaudies artistė – mylima ir gerbiama. Šiltai ir nuoširdžiai, ir linksmai, žinoma, apie savo mamą pasakojo aktorė Agnė Gregorauskaitė. 62-ąjį sezoną vaidinanti „Žaldokynėje” įspūdingąją Magdeleną Paukštytę, A. Gregorauskaitė iš savo mamos Kazimieros Kymantaitės paveldėjo ir linksmą būdą, ir šviesų žvilgsnį į gyvenimą.
„Kultūros eksperimentų” vadovė Bernadeta Markevičienė atsivežė knygų „Reikalauju kūrybos laisvės”. „Norėjau parodyti, kas ta Kazimiera Kymantaitė, ne apie jos darbus teatre kalbėti. Kazimiera buvo labai spalvinga asmenybė”, – sakė B. Markevičienė, kuri gerai pažinojo aktorę, ir dėkojo, kad ir jurbarkiečiai jos nepamiršo. Aktorė K. Kymantaitė ryšių su Jurbarku turėjo – ji ne tik režisavo čia statytą spektaklį „Och, och, Nemunėli”, bet ir buvo atėjusi mūsų kraštan į marčias. Su antruoju vyru Juozu Banaičiu, buvusiu kultūros ministru, atvažiuodavo į jo tėviškę Eržvilką ir svetingai priimdavo savo vyro kraštiečius jųdviejų namuose Vilniuje.
Prie kavos puodelio pagerbti K. Glinskio teatro veteranai – su jubiliejumi pasveikinta Aldona Orentienė, Liaudies kultūros centro padėka įteikta Anicetui Masaičiui. Teatro mėgėjų klubo pirmininkė Aušra Kazlauskienė ir Giedrė Paulaitienė veteranams, režisierei ir svetėms už nuopelnus teatrui įteikė savo įsteigtus ženklelius. Dovanėlėmis pradžiuginti mažieji aktoriukai – balsingoji Ugnė bei teatre užaugę Videikų ir Buitkų vaikučiai.
Suvaidinti paskutinę sceną renginio vedėja kvietė rajono merą Ričardą Jušką ir administracijos direktorių Joną Bučinską – jie teatrui įteikė didžiulę puokštę rožių – tikrų, ne butaforinių.
Paskui, ragaujant jurbarkietiško kugelio, Agnė Gregorauskaitė rašė autografus į knygą apie savo mamą ir pasakojo gyvus atsiminimus apie ją. Taip į Konstantino Glinskio teatrą atėjo Kazimiera Kymantaitė.
Danutė Karopčikienė
