Lietuvoje ir užsienyje Jurbarką garsinančiai kultūros centro tautinio šokio studijai „Nemunėlis” sukanka 20 metų. Šią sukaktį šokėjai švęs scenoje – kovo 11-tą dieną savo jubiliejaus koncertą skirs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui.
Tautinio šokio studiją „Nemunėlis” 1990 m. įsteigė choreografė Jolanta Telišauskienė. Po studijų Klaipėdos universiteto Menų fakultete sugrįžusi į gimtąjį miestą Jurbarką ji mokė jaunimą pramoginių šokių, nes tokia yra jos specialybė.
„Kai savivaldybė užmezgė ryšius su Moldova ir į tą šalį važiavo jurbarkiškių delegacija, reikėjo vežti tautinius šokius. Surinkau 4 poras ir per trumpą laiką paruošėme programą. Man patinka tautiniai šokiai”, – „Nemunėlio” ištakas mena J. Telišauskienė.
Tie moldavams nuvežti šokiai galbūt būtų likę vienkartiniu projektu, jei ne į Jurbarką po mokslų sugrįžę Nerijus Račys ir Artūras Pocius. Abu buvo šokę pramoginius pas J. Telišauskienę ir nors tuo metu ji neturėjo kolektyvo, į kurį būtų galėjusi juos priimti, vyrai atkakliai prašėsi šokti.
„Buvome jau pabrendę, o šokėjos – dvyliktokės, bet mus vis tiek priėmė ir vaidmenis mums sugalvojo – koncerte abu turėjom po keturias damas ir garbę įnešti jubiliejinį tortą, mat pažymėjome choreografės darbo Jurbarke dešimtmetį”, – prisimena A. Pocius. Po to buvo surinkta daugiau porų ir atsirado „Nemunėlio” vyresniųjų grupė, kuri tik šiek tiek pakitusi sulaukė kolektyvo dvidešimtmečio.
„Nelengva valdovei su mumis, ateinam po savo darbų, mums ir pašnekėt, pajuokaut norisi, o ji dirba savo darbą ir būtinai turi pasiekti geriausią rezultatą, – pasakoja Artūras ir paaiškina, – taip, aš Jolantą vadinu valdove, ir iš pagarbos, ir draugiškai. Juk ji mus valdo, jei šokame.” Tačiau prieš „Nemunėlio” jubiliejų miškininkas Artūras Pocius apie šokius kalba jau būtuoju laiku:„Geri buvo metai, kai šokau”. Nes nuo pernai jis nebešoka, sako esantis per senas.
Dvidešimtmetį švenčiančiame „Nemunėlyje” – trys šokėjų grupės: vyresnieji, jaunimas, kurie šiemet jau dvyliktokai, todėl kovo 11-tą paskutinį kartą dalyvaus koncerte ir atsisveikins su kolektyvu, ir paaugliai. Pastarosios dvi grupės kas keleri metai pasikeičia, nes šokėjai baigia mokyklą ir išvyksta studijuoti. Pastoviausia yra vyresniųjų grupė – kai kurie joje šoka nuo pat pradžių.
Vyresniųjų grupės seniūnė Arijana Zairienė „Nemunėlyje” šoka nuo pat kolektyvo susikūrimo. Kartu su Arijana atėjo ir jubiliejų šokio sūkuryje sutinka ir Inesa Murauskaitė. Sonata Spaustynaitienė, Rita Dirdienė, Vida Jomantienė ne tik pačios seniai šoka, bet ir savo dukreles atvedė į choreografės Jolantos kolektyvą. O A. Zairienės Austėja ir Ingridos Petrauskienės Viktorija „Nemunėlyje” užaugo ir jubiliejiniame koncerte su kolektyvu jau atsisveikins.
Jubiliejiniame koncerte šoks ir atkaklusis Nerijus Račys, kartu su A. Pociumi įsiprašęs šokti ir atliekantis kolektyve dar ir „finansų ministro” pareigas, ir puikus šokėjas Algis Paulaitis, rodantis kitiems grakštumo pavyzdį. Arvydas Griškus kolektyve tituluojamas „užsienio reikalų ministru”, nes turėdamas puikią bendravimo dovaną, sugeba megzti ryšius, visur randa draugų.
Mažąją dukrytę palikusi artimųjų globai į repeticijas ir koncertus atskuba Eglė Vilkenienė, pamiršusi rūpesčius ir nuovargį po atsakingo darbo savivaldybės socialinės paramos skyriuje ateina Danutė Dobilienė.
„Nemunėlyje” – trys šeimos. Viena jų – medikė Birutė ir statybininkas Valdas Raviniai, bet šoka jie, kaip ir kitos, skirtingose porose. Gardžių pyragų kepėja Birutė, kelionėse pasirūpinanti, kad nė vienas neliktų alkanas ar ištroškęs, koncerte kovo 11-tą nešoks, ji – likimo ironija! – repeticijoje patyrė traumą. Loreta Byčienė dažniausiai sukasi poroje su Ernestu Sinkumi, o artistiškasis Gvidas Byčius ir A. Zairienė per koncertus šoka įvairius charakterinius vaidmenis. Stomatologai Aušrinė ir Juozas Meškauskai – jauniausia pora, jie, pasak kolektyvo seniūnės visus užkrečia jaunyste, neleidžia pasenti.
Į vyresniųjų grupę atėjo J. Telišauskienės šokių mokyklą išėjęs ir choreografo specialybę pasirinkęs Donatas Liktas. Dar ne taip seniai „Nemunėlyje” šokti pradėjo Zigmas Bankauskas.
„Visi skirtingi – amžiumi, profesija, daug kuo, o visus mus vienija šokiai. Būna problemų, juk ir šeimos, ir darbas, bet stengiamės kaip nors jas išspręsti ir, mano nuomone, visai neblogai lankome repeticijas, nors gal vadovei atrodo kitaip, – sako „Nemunėlio” vyresniųjų grupės seniūnė A. Zairienė. – Kodėl šokame? Tiesiog smagu, ir tiek.”
Choreografė J. Telišauskienė neslepia, kad jos darbo tikslas – laimėti. To paties turi norėti ir šokėjai. Repeticijos, pasak vadovės, yra juodas darbas iki prakaito – reikia nušlifuoti kiekvieną žingsnį, kiekvieną judesį, kad kolektyvas būtų pripažintas geriausiu. Repeticijos yra savotiška šokėjų auka, bet po jos – didžiulis malonumas būti įvertintiems.
„Kad galime važiuoti į festivalius, patys rengti šokių šventes, esame dėkingi rėmėjams, be jų pagalbos būtų sudėtinga. Dažniausiai padeda tos pačios įmonės, labai vertiname tai, kad jų vadovai suvokia kultūros svarbą ir niekada neatsako, nors ne aš viena į juos kreipiuosi, – sako J. Telišauskienė, tačiau neįvardija geradarių, nes aukojantys kilniems tikslams nelinkę garsintis.
Per dvidešimt metų dalyvauta daugybėje konkursų – ir visada užimtos prizinės vietos. Lietuvos ir Jurbarko vardą „Nemunėlis” vežė ir į tarptautinius festivalius Turkijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, pernai Kroatijoje pelnė geriausios choreografijos nominaciją.
2007-aisiais Jurbarko kultūros centro tautinio šokio studija „Nemunėlis” pelnė aukščiausią įvertinimą Lietuvoje – Liaudies kultūros centro apdovanojimą „Aukso paukštė”. Studijos vadovė J. Telišauskienė yra Respublikinės dainų šventės šokių dienos baletmeisterė, Tauragės apskrities choreografijos ekspertė konsultantė, apdovanota Tauragės apskrities viršininko Garbės ženklu „Už nuopelnus Tauragės apskričiai”.
Pasiekta daug, sulaukta garbingiausių įvertinimų, didžiulio pripažinimo. Kas toliau? Šokti – gražiai, profesionaliai, geriausiai. „Nemunėliui”, kaip ir Nemunui, neskirta plaukti atgal.
Danutė Karopčikienė
