Vinco Grybo memorialiniame muziejuje jau kone mėnesį eksponuojamos Vaclovo Dubikalčio ir Gedimino Stankūno kamerinės skulptūros. Su šių jurbarkiečių kūryba dar galima spėti susipažinti – ekspozicija veiks iki vasario 12 d.
Iškart po naujamečių švenčių šurmulio Trijų Karalių dieną Vinco Grybo memorialinis muziejus pakvietė į naują parodą tarsi primindamas, kad ir šiais metais čia vyks įdomių renginių ir šviesių susitikimų. Paroda – Jurbarke gyvenančių ir kuriančių skulptorių Vaclovo Dubikalčio ir Gedimino Stankūno.
Neatsitiktinai surengta bendra šių kūrėjų paroda – vyrai jau gerą dešimtmetį dirba ir kuria kartu, o vieno geriausių medžio meistrų vardą pelniusį V. Dubikaltį G. Stankūnas vadina didžiausiu savo kūrybos palaikytoju ir vertintoju.
Gimęs Pakruojyje, mokęsis Panevėžyje V. Dubikaltis ten išėjo ir kūrybos pradžiamokslį – įvaldė pieštuką ir suvokė esminę tiesą, kad kūrėjas turi pasikliauti širdies balsu. Iki tol tašęs akmenį, 1983-iaisiais apsigyveno Jurbarke ir ėmėsi medžio. Dalyvavo ne viename plenere, sukūrė daugybę monumentalių medžio skulptūrų. V. Dubikaltis prisipažįsta, kad kai pabaigta skulptūra iškeliauja į jai skirtą vietą, tuščia lieka ne tik kieme, bet ir širdyje, tačiau nėra nei suskaičiavęs, nei fotoalbumuose įamžinęs savo kūrinių. Jo skulptūras eksponuoti parodose niekada nebus galimybės, nes jos puošia viešas ir privačias erdves Lietuvoje ir užsienyje.
Parodoje Vinco Grybo muziejuje galima pamatyti V. Dubikalčio ne tik kamerinių ir suvenyrinių skulptūrų, bet ir keletą tapybos darbų – portretų ir peizažų, o parodos anotacijoje ir bičiulio Gedimino draugišką šaržą. „Bet geriausias mano kūrinys – štai”, – parodė Vaclovas į sūnų Julių.
Gediminas Stankūnas sako esąs statybininkas, tačiau savo kūrybinių galių neneigia. „Mama buvo meniškos prigimties, rinkdavom gražias medžių šakas…”, – trumpam į vaikystę nuklysta Gediminas. Kasdieniame darbe jis irgi randa įkvėpimo: teigia, kad laiptų gaminimas (tuo dabar užsiima) – didelė kūryba.
Su menu G. Stankūnas teigia susidūręs tik 1997 m., kai atėjo dirbti į įmonę, kurioje jau dirbo Vaclovas, paskatinęs ir padrąsinęs kurti. Parodoje eksponuojama tais metais sukurta kamerinė skulptūra „Sapnas”. Dauguma skulptūrų ir projektų, kurie, kūrėjo manymu, galėtų papuošti privačias valdas bei viešas erdves, sukurti specialiai parodai Vinco Grybo muziejuje. Gediminas kuria ne tik iš medžio ir išsitarė, kad metalas jam netgi šiltesnė medžiaga už medį.
Parodos kuratorė Gabija Viduolytė prisiminė, kaip nuvykęs į Norvegiją padirbėti statybose Gediminas surengė toje šalyje Lietuvos kultūros pristatymą. Jis turėjo didesnių ambicijų negu tik statyti namus – pakvietė dailininkes Rasą Grybaitę, Gabiją Viduolytę ir muzikę Rūtą Šličkutę ir surengė lietuvių dailės, muzikos ir kulinarinio paveldo pristatymą, parodė norvegams, kad Lietuva nėra šalis, kurios piliečiai tik atvyksta uždarbiauti.
Į Norvegiją atvykti Gediminas buvo prikalbinęs ir savo bičiulį, tad V. Dubikaltis sukūrė ir paliko ten apie 20 medžio skulptūrų.
Po oficialaus parodos atidarymo gurkšnojant vyną ir ragaujant gražius tarsi meniškas miniatiūras Vaclovo žmonos sumuštinukus, mezgėsi pokalbiai ne tik apie skulptūrą. Jų jau nebeišgirsite, tačiau kraštiečių kūrybą ir kitas šiuo metu muziejuje veikiančias parodas dar galite pamatyti iki vasario 12 dienos.
Danutė Karopčikienė
