Rugsėjo 18-19 d. Veliuonoje vyko rašytojo Petro Cvirkos 100-ųjų gimimo metinių minėjimo renginiai – konferencija „Atpažįstamas ir nepažintas Petras Cvirka” bei tradicinis, jau ketvirtą dešimtmetį gyvuojantis, Novelės vakaras, kuriame buvo paskelbtas ir apdovanotas aštuntasis P. Cvirkos literatūrinės premijos laureatas.
Konferencijos „Atpažįstamas ir nepažintas Petras Cvirka” pradžioje aktorės Olitos Dautartaitės išraiškingai perskaityta novelė „Vartiklis” – tarsi testas pasitikrinti, ar atpažįstame rašytoją, kurio šimtmečio jubiliejų paminėti į Veliuoną suvažiavo būrys literatūrologų, rašytojų, skaitytojų bei garsiojo kraštiečio gerbėjų. Dalyvavo ir rašytojo dukra Elena Pivoriūnienė, kuri irgi tik iš kūrybos ir amžininkų atsiminimų pažįsta savo talentingąjį tėvą.
P. Cvirkos kūrybą konferencijoje analizavo ir kūrinių interpretacijas skaitė ne tik žymūs literatūrologai, kuriems P. Cvirka seniai pažįstamas ir atpažįstamas, bet ir moksleivės, interpretacijų konkurso „Sidabro obuolys” dalyvės. Dideliame klausytojų būryje irgi buvo nemažai jaunimo – garbė mokytojoms, besirūpinančioms, kad ir jų moksleiviai pažintų literatūros klasiką.
Literatūrologė hab. dr. Jūratė Sprindytė pranešime „Šiuolaikinė lietuvių novelė: antikrizinės indikacijos” teigė, kad P. Cvirka yra brandžios novelistikos atskaitos taškas. Nors sovietmečiu, pasak pranešėjos, novelė buvo sąžiningesnis žanras už romaną, ne visada jai buvo klestėjimo laikai. Dar neseniai rinkoje karaliavo romanas, o novelę, kaip smulkųjį žanrą, nukonkuravo esė. „Tačiau esė, kurioje daug rašančiojo autobiografiškumo, darosi nuobodi, o novelė atsigauna”, – sakė literatūrologė. Kaip atsigavimo ženklą minėjo ne vieną (tiesa, pabrėžusi, kad vertina „iš savo varpinės”) pastaraisiais metais išleistą novelių knygą, tarp jų ir P. Cvirkos literatūrinę premiją pelniusią Alvydo Šlepiko „Lietaus dievą”. „P. Cvirkai niekas negali prilygti”, – reziumavo J. Sprindytė ir palinkėjo būsimiems laureatams tęsti klasiko tradiciją.
Profesorius dr. Petras Bražėnas teigė, kad P. Cvirkos kūrybos vertę rodo ir tai, jog ji peržengė šimtmečio ribą. Vertingiausius kūrinius rašytojas sukūrė pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais. P. Cvirkos pripažinimą anuomet rodė ne tik jam paskirta „Santaros” premija, bet ir tai, kad virš rašytojo galvos nuolat kryžiavosi kritikos strėlės. Jis labai jaunas atėjo į literatūrą ir su labai gerais kūriniais, deja, jaunoji karta, pasak P. Bražėno, P. Cvirkos nepažįsta: „Studentai klausia – kodėl mums jo mokykloje nerodė? Jaunimą reikės prie Cvirkos prijaukinti. Ne jų kaltė, kad nerodė.”
Dvi moksleivės – Giedrė Dimšaitė iš Lazdijų ir Rūta Jakutytė iš Kauno – paneigė profesoriaus nuomonę, kad jaunimas klasikos neskaito ar jos nesupranta. Žinoma, jauną skaitytoją reikia padrąsinti pažinčiai su garbiu literatūros klasiku. Tą padarė rašytojai Violeta Šoblinskaitė Aleksa ir Gasparas Aleksa, jau keletą metų rengiantys konkursą „Sidabro obuolys”, šiais metais pasiūlę interpretuoti P. Cvirkos noveles, bei mokytojai, paraginę mokinius konkurse dalyvauti. R. Jakutytė novelėje „Šyvio gyvenimas” įžvelgė arklio ir žmogaus gyvenimo paralelę. G. Dimšaitė interpretavo „Vartiklį”. Vėliau pranešimą skaitęs dr. Rimantas Skeivys sakė Giedrės interpretacijoje išgirdęs minčių, sutampančių su jo paties mintimis.
Rašytojas Gasparas Aleksa konferencijoje pasakojo apie nežinomas Petro Cvirkos gyvenimo akimirkas, rodė senas fotografijas, dokumentus. P. Cvirkos gyvenimu ir asmenybe G. Aleksa domisi ne tik kaip kraštietis ir rašytojo talento gerbėjas, bet ir kaip giminaitis – P. Cvirkos mama buvo Aleksaitė.
Novelės vakarą irgi pradėjo aktorė O. Dautartaitė P. Cvirkos novele, o rašytojas į susirinkusiuosius žvelgė iš portreto, nutapyto jo žmonos Marijos Račkauskaitės-Cvirkienės.
Vakaro vedėja Aldona Ruseckaitė, Maironio literatūros muziejaus direktorė, priminė, kad P. Cvirkos literatūrinę premiją, įsteigtą Jurbarko rajono savivaldybės, nuo 1984 m. yra pelnę 7 rašytojai. Šįkart į Veliuoną atvyko keturi (pirmasis laureatas Vytautas Rimkevičius ir iš Veliuonos kilęs Šarūnas Šimulynas jau mirę; Juozas Aputis atvykti negalėjo), o Novelės vakaro pabaigoje buvo paskelbtas aštuntasis laureatas.
Pirmasis prie mikrofono ėjo Mykolas Sluckis, premiją gavęs ne už noveles, bet už romaną. Prisiminęs, kad „Cukriniai avinėliai” buvo mėgstamiausia jo vaikystės knyga, pasidžiaugęs, kad jam teko laimė susitikti ir bendrauti su P. Cvirka, perskaitė ištrauką iš premiją pelniusio romano „Medžliepis”.
Rašytoja Birutė Jonuškaitė, kol kas vienintelė moteris vyriškoje laureatų draugėje, paskaitė ištrauką iš dar tik rašomo romano, kuriame gvildena emigracijos temą.
Šiugždendamas smulkiai ranka prirašytus lapus ir teisindamasis, kad ne visada trumpa yra pati geriausia ir gražiausia, skaityti savo novelės ėjo 1996 m. laureatas Henrikas Algis Čigriejus.
Pernykščio laureato Alvydo Šlepiko skaitomą novelę „paprastu, bet galingu pavadinimu” „Žmona” vis pertraukdavo juoko pliūpsniai.
Po literatūrinių skaitymų su renginio vedėjos intarpais apie visą literatūrinį šeštadienį Veliuonoje – Lino Saladžio skulptūros-rodyklės į P. Cvirkos muziejų Klangiuose atidengimą ir apsilankymą rašytojo namuose, laureato ąžuoliuko sodinimą su O. Dautartaitės vedamomis apeigomis, kad prigytų, cepelinų valgymą dvare pas ponią Olgą Vakselytę – buvo pagerbtos jaunosios P. Cvirkos skaitytojos ir interpretatorės. Keramikės Angelės Orlovskytės sukurtas Sidabro obuolys bei Seimo narės Dalios Teišerskytės premija atiteko kaunietei Rūtai Jakutytei.
Šių metų P. Cvirkos literatūrinės premijos laureatą Vladą Kalvaitį pristatė „Nemuno” žurnalo vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas. „Lietuviška graži kalba, klasikinė novelių struktūra. Vaizduojamas vokietmetis, šalia jo dera nejaukumą kelianti žydų tema, savitai, per atstumą, vaizduojama tremtis. Veiksmas vyksta mažose erdvėse, kur gyvena maži žmonės. Viršum visko iškyla žmoniškosios vertybės”, – taip V. Rudžianskas apibūdino laureato novelių knygą „Svečias iš Magadano”.
„Buvęs tremtinys, mokytojas, šviesuolis, darbštuolis. Nepaprastai elegantiškas, dėvintis skrybėlę, mokantis sakyti komplimentus ir turintis puikų humoro jausmą”, – taip apie laureatą, Tytuvėnuose gyvenantį V. Kalvaitį kalbėjo A. Ruseckaitė.
Kalvaitis sakė nesitikėjęs stovėti čia, tarp laureatų, bet esąs labai laimingas, tapęs aštuntuoju laureatu ką tik atšventęs savo aštuoniasdešimtmetį.
Laureato pažintis su literatūra prasidėjo vaikystėje. Jo tėvas buvo batsiuvys ir stalius, ir – didelis šviesuolis. Namuose buvo sukaupta visa to meto lietuvių literatūra. „Vakarais pas tėvą ateidavo bičiulių ir garsiai skaitydavo knygas, o aš klausydavausi pasislėpęs už užuolaidos. Vėliau tėvas man duodavo po penkis litus pirkti knygoms”, – prisiminė rašytojas. Aštuoniolika metų praleidusiam tremtyje, sovietmečiu jam buvo užtrenktos leidyklų durys, tačiau jis rašė. „Tam, kad galėtum rašyti, turi mokėti klausytis, ypač senesnių žmonių”, – sakė aštuntasis P. Cvirkos literatūrinės premijos laureatas V. Kalvaitis.
P. Cvirkos literatūrinę premiją yra įsteigusi Jurbarko rajono savivaldybės administracija, ją laureatui V. Kalvaičiui įteikė meras Ričardas Juška ir Kultūros skyriaus vedėja Radeta Savickienė, Viešosios bibliotekos direktorė Nijolė Masiulienė užrišo laureato juostą. Laureatą sveikino Seimo nario Broniaus Paužos padėjėjas Gintaras Kasputis, Veliuonos seniūnas Mindaugas Šlepševičius, Kelmės rajono savivaldybės administracijos atstovai ir skaitytojai.
Pernai Jurbarko rajono savivaldybė priėmė sprendimą P. Cvirkos literatūrinę premiją skirti kasmet. Tai ypač džiugina rajono knygos žmones – vadinasi, jie kasmet turės galimybę jaukiame Novelės vakare susitikti su rašytojais ir jų kūryba.
Danutė Karopčikienė
