Janina Juzėnienė turi nepaprastą pomėgį – prisiminusi jaunystės laikus, ji rašo gyvenimiškas istorijas. Vasaros pradžioje, kiek netikėtai ir pačiai autorei, išėjo jos kūrybos knyga. Gražiai išleista beveik 400 puslapių J. Juzėnienės knyga „Kaip aš viliojau ūkininkaitį…” buvo pristatyta Viešvilėje, kur gyvena autorė.
Pavadinta rašytoja, J. Juzėnienė kuklinasi: „Kokia aš čia rašytoja, tik rašinėju. Dukra perskaitė senus mano rašinius ir įdėjo į interneto svetainę rašyk.lt.” Tokia buvo knygos pradžia. Paskui dukra Regina ir anūkas Justas pasirūpino išleisti knygą ir pasistengė, kad pirmasis jos egzempliorius močiutei būtų įteiktas Joninių, jos vardinių, dieną. Anūkų ir proanūkių įteiktame dovanų maišelyje pamačiusi knygą pagalvojo, kad nupirko jai skaityti, nes gausioje dukros Vandos namų bibliotekoje jau viskas perskaityta. „Kai pamačiau, kad tai mano knyga, labai susijaudinau ir nustebau – tai buvo vykusi staigmena. Įspūdžiai tęsėsi iki liepos 26-osios. Tada buvo pristatymas. Kiek gėlių! – visi, kas atėjo, atnešė”, – džiaugiasi knygos autorė. Renginį vedė Danutė Daugirtienė, buvo skaitomos ištraukos iš knygos, o Janina pasirašinėjo autografus ir skambino gitara.
J. Juzėnienė sakė rašanti apie savo, miestelio, kuriame gyveno, žmonių gyvenimą, apie tai, ką girdėjusi, kas ką yra pasakoję. Ji neneigia, kad kai kurie knygoje aprašyti žmonės galėtų save pažinti. Tik, žinoma, ne viešviliečiai, nes Viešvilėje Janina gyvena ne taip seniai. Palaidojusi vyrą, prieš dvylika metų iš Radviliškio atvažiavo gyventi pas dukrą Vandą Šašienę. Janinos vaikystė ir jaunystė prabėgo Subačiaus miestelyje, Kupiškio rajone, iš ten ir knygon sudėti pasakojimai.
J. Juzėnienės knygoje vaizduojamas tarpukario nepriklausomos Lietuvos kaimas. „Kiekvienam apsakymėly yra meilės, senoviškos meilės”, – sako knygos autorė. Apie tai byloja ir knygos pavadinimas – „Kaip aš viliojau ūkininkaitį…” Beje, Janina išdavė, kad apsakymą parašyti yra kur kas lengviau nei pavadinimą sugalvoti, todėl ne vienam jos kūrinėliui pavadinimą davė dukros.
Devintą dešimtmetį įpusėjusi knygos autorė teigia, kad skirtumai tarp jos jaunystės ir dabarties žmonių gyvenimų – begaliniai. „Nebuvo tokio gėrimo, paleistuvystės. Smerkdavo, kas vaiką ne santuokoje pasidarė. Vaikinai norėjo padorių mergaičių, o mergaitės bijojo, kad žmonės apie jas blogai kalbės. O dabar kas darosi – ne man suprasti”, – sako knygą apie savo jaunystę išleidusi moteris.
Bet, kaip teigiama knygos pavadinime, ir praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje mergaitės bernelius viliodavo? „Šokti pakviesdavo, ratelį eidami už rankų susiimdavo. Yra gražių būdų atkreipti patinkančio vaikino dėmesį, – sako knygos „Kaip aš viliojau ūkininkaitį…” autorė ir papasakoja epizodą iš to paties pavadinimo apsakymo. – Ji pastebėjo, kad po šokio jis kišenėje ieško nosinės prakaitui nusivalyti. Ji greit išsitraukė iš rankovėlės savąją ir pavėdavo – parodė dėmesį.”
Apie pažintį su savo vyru J. Juzėnienė pasakoja: „Tik jau ne aš viliojau. Jis dirbo garvežio mašinistu, o Subačiuje samdė butą pas mano brolienę. Buvau pas ją svečiuose. Jis parsivežė didelę žuvį, paprašė, kad šeimininkė iškeptų. Valgėm visi, juokavom. Paskui užsuko pas mus, taip ir pasidabojo.” Senoviškas žodis „pasidabojo” reiškia – įsižiūrėjo. Jaunuolių santykiai prasidėdavo nuo įsižiūrėjimo, o ne iš pažiūrėjimo ir apsinuoginimo, kaip dabar neretai būna.
Ar mylėjot? „Suprantama. Jei patinka – lauki, galvoji, svajoji. Jei nemylėsi, nebus vestuvių, – teigia gyvenimiškų istorijų rašytoja. – Neblogas buvo vyras, tik mane ištiko tokia dalia – 15 metų jį po avarijos slaugyti. Labai pavargau.” Nes mylėti reiškia rūpintis laimėje ir nelaimėje.
Nors daugiausia J. Juzėnienė savo istorijas rašo žiemą, išėjus knygai jau sukūrė ir naujų apsakymų. „Mama ne iš tų žmonių, kurios poteriauja, šnekasi su kaimynėmis. Jos kitokie interesai. Ji žiūri publicistines televizijos laidas, klausosi Seimo posėdžių, skaito knygas”, – sako J. Juzėnienės dukra V. Šašienė. Ir, žinoma, kuria siužetus savo pasakojimams. „Nemigo naktys irgi veltui nepraeina – prisimenu, mąstau, o ryte užrašau”, – prideda Janina.
Jei knygyne neberasite knygos „Kaip aš viliojau ūkininkaitį…” (beveik visos jau parduotos ir išdovanotos), J. Juzėnienės apsakymų galima paskaityti interneto svetainėse www.rašyk.lt ir www.kūrybingi.lt Janės Juzėnės slapyvardžiu. Jos kūriniai apie senų laikų žmonių gyvenimus įdomūs ir jaunimui, juk smalsu sužinoti, kaip būdavo viliojama kone prieš šimtmetį.
Danutė Karopčikienė
Na, ir šaunu gi moteriškė. Ilgiausių metų!